Marijos stebuklų paliesti

Raimondas Guobis

DSCF0390 Jei nori pajusti senąją lietuviškojo pamaldumo dvasią, pasijusti panašiai taip, kaip tarpukariu ar tuoj po karo, keliauk į Šimonis tuomet, kai ten švenčiami didieji Švč. Mergelės Marijos ėmimo į Dangų - Žolinės atlaidai. Aš esu "svėdasinis", netolimas kaimynas, ir man nesunku ten nukeliauti, tereikia, kad ta diena būtų laisva nuo valdiškojo darbo, tereikia noro prigimtinio. Tai, kas čia vyko šiemet rugpjūčio 15-ąją tiesiog pribloškė, džiaugsmingai nustebino ir mano gebėjimai pernelyg menki tai ką mačiau, jutau aprašyti ir tą dvasią perteikti. Tačiau pasimelsiu ir pabandysiu padaryti tai.

Dvasinis prologas

Pernai vasarą jau kelių išgyventų katalikiškų atlaidų - Porciunkulės, Lauryno dvasioje rengiausi keliauti į Šimonis, idant dar ir šituos atlaidus pažinčiau, ten tvyrančią pirmapradžio pamaldumo dvasią pajusčiau. Keliavau ten su žinojimu, kad tai vieta nepaprasta, net trimis Šv. Mergelės Marijos apsireiškimais paženklinta, pamaldumu ir pasitikėjimu Dievo Motina turtinga. Kadaise, čia neįžengiamos girios mūru stūksojo, kadaise padvario gyventojo vaikai paklydę begrybaudami sutiko moterį nepaprastą.... Buvusi tai Mergelė Marija. Kitą kartą miško sargo Šimonio sutikta moteris pareiškė, kad kas ji tokia pasakysiąs ano nebylys sūnus. Sugrįžus namo tikriausias stebuklas įvyko, berniukas prabilo, ir pirmieji jo ištarti žodžiai buvo: "Marija, Marija, Dievo Motina..." Dievo galybės paliestas Šimonis statyti bažnyčią užsimojo, o pastačius atvyko čia kunigauti kun. Šimanauskas, tad ir naująjį bažnytkaimį ne kaip kitaip bet Šimonimis pavadino. Buvau Šimonyse ir šiemet, tad mano potyriai į savotišką dviejų metų miksą susiliejo. Nors pernai buvo nepaprasčiau, tačiau ir šiemetinė šventė daug daug džiugesio dovanojo.

Karas nuožmusis

Stebuklingas Dievo Motinos paveikslas šventovę šventinusio vyskupo dovanotas, daugybę prie jo besimeldžiančiųjų dieviškoji pagalba aplankė, daugybė pagijo, gyvenimo negeroves pergyveno. Kun. Antanas Pauliukas rūpinosi bažnytėle, savo ateitimi taip pat - šiek tiek "juodai dienai" buvo susidėjęs... Prisiartinus Pirmojo pasaulinio karo frontui savo sidabrinius pakasė darže, tačiau kai nuvažiavo savojo lobio išsikasti paaiškėjo, kad pinigus atsitiktinai suradęs tūlas Paknys, kuris taip netikėtai praturtėjęs. Kunigas nė nebandė savojo gėrio susigrąžinti, tik ranka numojo, pergyveno dienoraštyje įrašydamas, kad iš šunio kaulo neatimsi, o nuostolis menkas - kaip pirčiutei sudegus.

Vokiečiai sudegino bažnyčią, tačiau 1920 m. rūpinantis kun. Jonui Norvilui buvo vėl atstatyta. Elegantiška, erdvi medinukė, didžiuliai langai, kolonos, erdvus choro balkonas, kuriam vargonus susitarus su tuo pačiu kun. A. Pauliuku atgabeno iš Troškūnų. Mat ten buvo tarsi ir nereikalingi senų vagonų balsai, kuomet instrumentą perstatė.

Šekspyras

Nuo 1925-ųjų iki pat mirties Šimonyse klebonavęs kun. Jurgis Martinaitis ne tik rūpinosi parapijiečių dvasiniais reikalais, bažnyčia, bet ir rašė pjeses, sugalvodavo visokius vaidinimus ypač Šv. Velykų naktyje. Kiti kunigai tarsi pavydėjo jam tokių gabumų bei užmojo, todėl pašiepiančiai vadindavo Šekspyru. Tačiau Šimonyse naktį prieš Prisikėlimo rytą būdavo ko pažiūrėti. Lakiojo angelais ilgomis baltomis sukniomis apsirengusios mergaitės, šmirinėjo klastingi žydai, marširavo romėnų kareiviais vyrukai, griaustinio dundesį vaizduodavo sukdami girnas...

Dar vienas apsireiškimas

Vokiečių laikais per Antrąjį pasaulinį karą, pačioje jo pradžioje, birželio pabaigoje Mergelė Marija pasirodė žydų vaikams. Praėjus vos kelioms dienoms po apsireiškimo visi žydai buvo areštuoti, uždaryti į getus o vėliau sušaudyti. Žydaitės vizija moderniame paveiksle įamžinta pačioje bažnyčioje, tą atvaizdą padovanojo pamaldūs kraštiečiai iš užsienio...

Rytas

Pamenu pernai metų Žolinių rytą. Buvęs maloniai šiltas, dangumi skriejo balti, lengvi kaip pūkas debesėliai, buvau nusiteikęs maldai už tėvynę, maldai už visus pažįstamus, maldai už vargstančius, maldai už mūsų tautą, kuri be vadų klajoja tyruose, niekas jiems nepasako kur mes einame, vedžioja klystkeliais, vilioja neregėtais pažadais, grobia, turtėja, o daugumai žmonių pasilieka tik skausmas, nelygybės kartėlis, kankynės pakliuvus į biurokratų, valdininkų pinkles. Veju mintis tamsias šalin, išsklaidau jas ir su pakylėta dvasia įžengiu į mistišką Šimonių pasaulį.

Balaganais apstatyta gatvė, puošnus istorinis Tumų namas. Klebonas besirūpinantis lauke prie didžiųjų durų pastatyti ir sureguliuoti aukštus ir garsintuvus. Votyva. Valandėlė susirinkti, pasikalbėti. Kai kurie net keturių kartų šeimomis - seneliai jų vaikai ir jau anų vaikai su visai mažais vaikučiais. Plonomis suknaitėmis švytuojančios mergaitės - vis dar žiovaujančios - teko kiek anksčiau pasikelti iš saldaus vasaros atostogų miego. Susikibę rankomis į porą senukai, kiek stebinantys, o už parankių besilaikančių, poromis į šventę atėjusių jauniklių - daugybė. Solidus penkiasdešimtmečiai, dar solidesni septynių ar jau aštuonių dešimčių gyvenimo aukštumas pasiekę. Šypsosi Algimantas Bekenis - jie bent keli viešintiškiai čia atkeliavę. Nuo pat vaikystės su tėvais į šventę čia važiuodavo, pamėgo, įprato ir iki šiolei neapleidžia. Štai susitinku ir sesutes Krasauskaites nuo Troškūnų - Raimonda su sūneliu, oj nelaukiančių rugsėjo ir mokyklos, ir Linutė nuostabioji. Ir šiemet jas mačiau - pardavinėjo Druskių laukuose bitučių surankiotą medų.

Šventimas

Būti bažnyčioje, melstis ar klausytis kunigo žodžių bei jaukaus seniai matyto žmogaus kalbos, į ją atsakyti, tarsi ir kelius darbus suspėti. Bažnytėlė, jos pirmapradis jaukumas. Vargonų gausmas, chorvedė Sigutė nuo Svėdasų, giedotojų balsai, jų pastangos, jų džiugesys didžiausioje šventėje Viešpatį giesme garbinant. Šiemet Sumos šventimui vadovavo naujasis Svėdasų klebonas Raimundas Simonavičius, toks įtikinamas jo ramus kalbėjimas, gryna krikščioniška išmintimi kupinas. Procesijos spalvos, tris kartus apjuosiantis šventovę džiaugsmas,

Dundantis, toli sklindančiu skambesiu varpas, jį šnekinančios moters Elenos veido šviesa. Ne didžiuoju, viduriniuoju skambina - jis pats skardžiausias. Pavargau truputį... O ką daryti, vyro varpininko nesuranda, o karališkai baltu kostiumu pasirėdžiusiam Tautvydui zakristijono rūpesčiai. Šiandien jam procesijoje smilkytuvas buvo labai prigesęs...

Prekeiviai

"Tai ką, už vieną "baranką" du eurus?" Piktokai dundenu, bandau kaip koks žydelis storokai blizgančiu saldymu išteptą, blizgantį riestainį pamaigyti. Pardavėja gi juokauti nelinkusi: "Neliesk, rankomis neliesk..." Et, juk rankas šiandien jau gal tris kartus ploviau... Jauni, smagūs medaus pardavėjai, net dailiai uniformuoti, savo drobės palapinaitėje ne tik medų, bet pikį, vaško žvakeles - įvairiomis formomis išlietas siūlo. Čia ir angelai ir eglutės ir kitokios figūros. Švelnaus veido kupiškėnė siūlo iš vilnos megztų kojinių, kojinaičių, pirštinių, pirštinaičių raštuotų. Matau jos ramybę ir nuolankų gerumą. Virtuvės rakandai - meniniai padėklai, visokių formų kočėlai, net kardai ir gladiatoriškuose filmuose matyti kirviai, daugybė tokių dailių, dažnai reikalingų ir nepigių smulkmenėlių. Loterijos net kelios, duok 70 ct ar eurą ir žaisk be pralaimėjimo. Ginklai - pistoletai šaudantys spalvotais šratukais nuo 2 iki 9 eurų. Gal įsigyti? Bus geležinkelio plėšikų arsenalui, gal kada pravers rengiant didį vaidinimą. Tai vis apie pernai metus, o šiemet gi ir turgus mažesnis ir kainos aukštesnės, kaip didesniuose miestuose.

Prekeiviai (savi)

Na, žinoma, Teresė iš Anykščių su savo balaninėmis kraitelėmis, krepšiais tikriausiais. Pirkit pirkit girių gyventojai - turėsit kur grybus sudėti, juk grybų metai dar nesibaigė, gal po lietaus kiek atšilus vėl bus jų daugybė. Algiukas Baronas iš Svėdasų su medinėmis tulpėmis, bene geriausion vieton atsistojo - pirkit pirkit, bet tulpes parduoti labai jau sunku. Ir šiemet Rimantas Miškinis su savo Terese čia. Jų balaninės paklausios, nors grybai girioje ir pagirių šileliuose oj nedygsta. Simpatiškaiusias medaus pardavėjas Arijus, rugsėjį eis jau į penktą klasę - moksluose pirmūnas, jam negalėjau nepadovanoti atviruko su Butėnų lydžio atvaizdu - kad dar labiau sektusi...

Grupė...

Vos nutilus paskutiniam laiminančio kunigo žodžiui, veik be akimirkos tylos sugriaudėjo elektriniai vargonėliai - tikriausias "jonikas", elektrinės gitaros, sudundėjo bugnai - savo koncertą "Hiperbolės" daina "Išgalvotas gyvenimas" pradėjo roko grupė "Savas kampas" nuo Ignalinos. Gyvas ir geras muzikavimas, instrumentuotės puikios, improvizacijos, vyrai ne atmestinai barškino, o grojo ir jų skambesyje buvo daug gaivinančio talento, širdies. Tikras dalykas. Pasak pajuokavimo "lietuvių liaudies daina "Juoda orchidėja", daugybė senų gerų dalykėlių, nors pateikiamų savaip, tačiau gerbiant pirmuosius tų dalykų kūrėjus ir atlikėjus. Net rusiškai padainavo "Mašina vremeni" dainą "Ja pju do dna za tech kto v more..." Nuo vargonėlių galvą pakėlęs, atsidusęs grupės vadovas Antanas Buinauskas supažindino žiūrovus su kitais muzikantais - Vladu, Jurijumi ir Olegu. Ir nuostabiausia muzika liejosi dar valandėlę.

Susitikimai ir šnabždesiai

Tarp prekeivių, "jormarko" gatvėj pamatau ramiai besidairantį Kupiškio kunigėlį, poetiškąjį Justą Jasėną. "Atvažiavau nors kartą kaip paprastas žmogus" - mat galįs pamaldų metu vaikštinėti su tautiečiais po miestelį. Mano piligrimystės bendrakeleiviui Algimantui didysis troškimas buvo ne tik dvasioje atsigaivinti, bet ir net 34-ius metus nematytą jaunystės bičiulį Donatą susirasti. Bičiuliavosi, jis turėjęs "Javutę", tai kartu po šokius, po jaukius sodžius, pas jaunas mergeles važinėdavę. Po to jis vedė ir tolimais 1983 m. apsigyveno Šimonyse. Daug kalbos, daug džiaugsmo abiems vyrams. Po to dar ir moksladraugė Elena prie Algio pribėgo...

Trys moterys platino visai neploną, spalvotą, gausiai iliustruotą laikraštį "Šimonietis". Mėnraštis, jau bene 140 numeris. Ohoho... Barzdočius, bet ne girios gyventojas Romualdas apgailėjo, kad beveik niekas grynai kupiškėniškai nebešneka, kalba beveik visi nežinia kokia kalba, kelių šnektų mišiniu. "Pagadintas raikalas..." Prieina ir miestelyje gyvenantis rajono meras, tai abu vyrai pradeda apie dar gyva bolševizmą, nesėkmę bandant nukabinti nuo eglutės viršūnės raudoną žvaigždę, bei sovietinio teroristo Pajarsko gatvę Kupiškyje pervadinti padoresniu vardu. Pasaulio rūpesčiai, kai kas labai svarbu, o kai kas tik gryna tuštybių tuštybė... Sugrįžtu pakylėta dvasia, atsiverčiu tikros poetės Aušros padovanotą dailią viršeliu ir svarią turiniu knygą "Spalvų išlydėtoja". Poezija nuostabiausia, skaitau: "Kol saulė teka, visų gyvųjų laikas/ Ištirpsta kasdienės duonos trupiniais..."

Autoriaus nuotraukose: