Raimondas Guobis

Iš Šventosios vandenų skalaujamo Šaltinių kaimo, Svėdasų parapijoje kilęs tautodailininkas Stasys Karanauskas, labiausiai pasižymėjęs kuriant stambių apimčių ąžuolinius paminklus, stogastulpius, stebina ir stiprų istorinės atminties kodą įprasminančiais tapybos darbais. Paveikslai tarsi išsiskiria į tris temas - piliakalnių, čiurlioniškos dvasios fantazijų bei tėviškės - Šventosios upės vaizdų. Pašvenčių istorijas vaizduojantys man įdomiausi.

Piešti didysis, jau beveik devyniasdešimties metų patirtimi ir išmintimi turtingas meistras S. Karanauskas pradėjo paauglystėje. Buvo tam gabus, tad atkakliai ir kartu noriai miklino ranką piešdamas apylinkės vaizdus ir žmonių portretus. Tapyti pastele ėmė jau brandesniame amžiuje, per trisdešimtį metų persiritęs. Aistringa pasaulio pažinimo gyslelė, senovės istorijų dvelksmas susilieja jo Šventosios temos paveiksluose.

Negaliu atplėšti akių nuo pavadinto "Akmeninė" ir nupiešto 1971 m. vaizdo, kuriame dailininkas pavaizdavo ties gimtuoju Šaltinių kaimu kilpuojančią upę ir ja pasroviui besileidžiančių baidarių virtinę. Tai atmintis bene 1935 m. vasarą matytos organizuotos kelionės vaizdas. Apie ją apylinkės žmonės žinančių tonu kalbėję, kad čia vykę lenktynės, bet matyt tai buvo garsių tarpukario geografų, mūsų vandenų tyrinėtojų, profesorių Stepono Kolupailos ir Kazimiero Pakšto organizuotos ekspedicijos Šventąja "flotilė". Tolumoje Pagriaužės skardis, Mikučionių trobelė ir didžioji pušis. Žiopsantys vaikai ir Akmenynės rėvos pavojų išgąsdinti keleiviai, per pavojingą srovę brendantys ir atsargiai baidarę plukdantys.

"Aukuro akmuo" - ant Jononių ir Butėnų žemių ribos stūksojusio didžiulio, matyt kadaise mitologinio Apydėmės akmens atmintis. Prie upės lankose gyvulius beganantys piemenėliai, galvijams nurimus ant akmens nugaros sukūrė ugnį, o jos dūmelis danguosna kildamas kartu su debesynais į mistiškus paveikslus liejosi. Gaila, bet tą akmenį, kaip ir daugumą didžiųjų riedulių apylinkėje susprogdino, į skaldą susmulkino ir sunaudojo vedant Utenos - Svėdasų plentą.

"Prie šaltinio" - dar viena etnografinė grožybė. Dviem eldijomis pasroviui plaukę ir siauru, ypatingu tinkliuku ant dviejų karčių - "ryžiuku" žuvį gaudę vyrai, kaip įprasta stabtelėjo ties pakrantės šaltiniu. Irklais nugrandė nuo versmės kraštų rudą "graimą" ir atsigaivino iš smiltyno gelmės besiveržiančiu vandeniu. Tolumose, Pagriaužės pakriūtėse laksto, upėje maudosi vaikai. Matyt vasara, šilta. Tai vis paveikslai iš 1971 m. tėviškės atminties ciklo. Ta pačia stilistika nupiešti ir paveikslai "Čigonai atvažiavo" bei "Bitidės gaisras". Dar trys paveikslai Šventosios tema visai kitokios stilistikos. Arkliuko traukiamo dviračio vežimo su statinaitę vikrus judesys - jaunystėje autorius kelis metus dirbo tėviškės kolchoze ir vežiojo vandenį iš upės galvijams pagirdyti. Dar vienas upės vaizdas - kiek aukščiau Akmeninės - aksominė ramybė ir dvi srovėn įsibridusios mergaitės, o dar kitame - melsvai žalias, ievomis apaugusios Šventosios vaizdas ties Žaliosios kaimu.

Autoriaus nuotraukose:

Stasys Karanauskas, kartu su gimnazijos mokytoja Kristina ir jaunąja svėdasiške, dailininke Kotryna Švelnyte.

Gal tai profesoriaus Stepono Kolupailos baidarė?

Klastingoje ir pavojingoje Akmeninės srovėje

Pagriaužių pakriūte laksto ir upėj maudosi vaikai

Žvejai visuomet čia išlipdavo į krantą ir iš Šaltinių paupio versmės atsigerdavo...

Jaunystėje S. Karanauskas kelis metus dirbo kolchoze - vežiodavo vandenį girdyti gyvuliams

Šventoji ties Žaliąja

Aukuro akmuo