Raimondas Guobis

Nelabai gerai važiuoti į tokias muges kasmet, geriausia daryti nors kelių metų pertrauką, tuomet dvasia būna ypatingai pakylėti ir gena didis žinojimo alkis, o pažinimas būna šviesus ir netikėtas. Tačiau taip jau įvyko, kad pernai pabuvojęs ir šiemet nukeliavau į didžiąją knygų mugę „Tikrai gyventi reikia be formulių, reikia būti atviram“ Litexpo parodų rūmuose Vilniuje.

Nors ir nepajutau pernykščio, „vikontiško“ pažinimo džiaugsmo kaip pernai, tačiau buvo smagu.

Vieta susitikti...

Taip jau atsitiko, kad mugėje lankiausi penktadienį, kuri buvo pavadinta Bičiulių diena, kuri dar sutapo ir labai svarbia man švente – tarptautine gido diena. Tai buvo vieta, kur galėjai prie kiekvieno ten dalyvaujančio, kad tik ir televizijoje matyto, prieiti, pasisveikinti net pasikalbėti su gero pažįstamo, bičiulio intonacija. Ir palikti tą garsenybę su klausimu, galvosūkiu – kas toks, kur mačiau. Pasisveikinti, net paspausti ranką profesoriui Vytautui Landsbergiui, linktelėti Martynui Katkui, pamojuoti, pasilabinti su Liudu Mažyliu, ko nors klaustelėti tėvo Antano Saulaičio SJ ar su Tiberiados broliu Pranciškumi šnektelėti apie jų misiją Baltriškėse, prisiminti kelionę į Romą jubiliejiniais 2000 metais.

Rojus...

Šiemetinė mugė skirta pirmiausia žymiam lietuviškos, universalios kultūros skleidėjui pasaulyje Jonui Mekui (1922 – 2019). Nuo Biržų kilęs unikalių gabumų bei užmojų neramuolis didžiąją gyvenimo dalį pragyveno toli nuo tėvynės, pasaulio kultūros sostine vadinamame Niujorko mieste. Prisimenu kaip jis kalbėdavo apie lietuvišką, kaimietišką tiesumą, kuomet matant gerą daiktą be jokių užuolankų pasakoma, kad jis geras. Tarkim: geras arklys. Kalbėdavo jis ir apie Rojų. Jam rojiškas būsenas sukeldavo kalbėjimasis su bičiuliais, kūrybą, vyno gėrimas, džiugesys...

Šių metų knygų mugė buvo pašvęsta Jono Meko atminimui

Gardino žavesys...

Anykščių muziejaus išleistos rašytojo A. Žukausko–Vienuolio laiškų knygos „Per Tamstos laišką į mane padvelkė tikras pavasaris“ pristatymas, kaip ir Vaižganto šeimyninės korespondencijos rinkinio „Iš širdies ir tikru reikalu“ buvo įvykęs vakar, tačiau įdomių susitikimų su autoriais būta ir menamą dieną. Anykštėnės Jurgos Žąsinaitės romano „Memento Grodno“ aptarimo valandėlė nedidelėje salėje antrajame aukšte sutraukė gerą pusšimtį smalsuolių. Mįslingai šypsodamasi Jurga kalbėjo apie ją žavinti LDK kunigaikštystės miestą, tikriausią karalystės perlą – Gardiną. Apie jo didžią praeitį ir Antano Tyzenhauzo dvylikos metų laikotarpį, kuomet tas miestas ir apylinkės sparčiai europėjo. Juk įkūrė gal 40 įvairių įmonių, dvaro rūmuose populiariausius kūrinius griežė orkestras iš Italijos, vaidino trupė iš Prancūzijos. Tas miestas kaip kaskart prirašomas ir vėl nutrinamas lapas, kurį taip egzotiškai vadino polimestru, kuriame kažką nutrynus vis vien pasilieka istoriniai rėžiai.

Jurga Žąsinaitė pripažino atvėrusi tik menką Gardino istorijos lapelį

Giedrė ir Kaunas...

„Kai Kaunas buvo Kaunas“ surado savo skaitytoją, jau antrasis tiražas ir didis, neblėstantis susidomėjimas. Žalių su žirniukais kojinių „ketose“ savininkas, gerai suprantantis literatūrą ir Gilberto K. Čestertono kūrybą vertinantis bičas, Donatas Puslys kalbėjo apie 1938 m. Kauną su knygos autore Giedre Mileryte–Japartiene. Kur nueiti pasėdėti, kur apsinakvoti, kur sužinoti sostinės paskalų.

Tarpukario Kaunu svaigstanti Giedrė Milerytė – Jepartienė

Keistumas: tauraus metalo skulptūroje sustingęs dainininkas Danielius Dolskis ir nebeveikiančio „Metropolio“ mūrai. Įdomu, kad knygoje minimas ir ko gero geriausias to meto siuvėjas, frakus diplomatams siūdinęs svėdasiškis Antanas Rimša. Dar įdomiau, kad ši knyga buvo ir rašoma ir autorės sodyboje netoli Virintos – Anykščių krašte.

Kariuomenės skyrelyje stoviniuoja anykštėnas, generolas Jonas Andriškevičius, nieko keisto – ir jis parašęs knygą „Nuo krašto apsaugos mokyklos iki karo akademijos“.

Iš Anykščių kilęs generolas Jonas Andriškevičius taip pat parašė knygą

Ilgesingų akių Audrė...

Ji iš anų, svajingų pirmųjų Lietuvos metų. Iš laiko tuoj po 1990–ųjų. Iš to laiko, kai nenuilstanti televizinių ribų braižytoja, skausmingų istorijų pasakotoja Audrė Kudabienė kartu su vyru Gintaru filmavo apie Siauruką. Išskaičiau jos akyse amžių ilgesį. Kitokio pasaulio?..

Nuo taško iki taško...

Istorija turi prasidėti taške, sukti ratą ir vėl sugrįžti į tą patį tašką, kad skaitytojai nepabėgtų. Apie tokią pirmapradę rašymo gudrybę kalbėjo Rimvydas Valatka. Kalbėjo Ryčio Sabo knygos, tikriausio trilerio „Gaono kodas“ aptarime. Trileris kuriam kaip paspirtukas pasitarnavo paskelbtieji Vilniaus Gaono metai, pasitarnavo ir Želvos kraštotyrininkų surinkta medžiaga. Ir patyrusio žurnalisto, karštų taškų mėgėjo, žengusio į rašytojų gretas gebėjimas rašyti, gebėjimas pataikyti, kurti ne tik svarbiausiojo, bet ir antrojo plano vaizdus.

Trilerio stiliaus romaną „Gaono kodas“ aptaria Saulius Pilinkus (kairėje), knygos autorius Rytis Sabas ir Rimvydas Valatka

Juokintojai ir smagintojai...

Andrius Tapinas ir Arūnas Valinskas tiesiog smaginosi. Kaip jie maudėsi dėmesyje, televizinės šlovės spinduliuose. Kodėl jie tokie įdomūs atrodytų protingiems žmonėms, kurie be atvangos plūsdami prašo autografų, prašo kartu nusifotografuoti, prie jų glaustosi gražios ir paikos moterys, prie jų vedami, nešami vaikai. Bet kas yra jie? Tie, kurie tik kalba, sako, kvailioja, kuriems svarbu nežinia kas.

Televizijos patentuoti „juokdariai“ Arūnas Valinskas ir Andrius Tapinas

Beje, vienas žmoną pametęs juokdarys su kito juokdario žmona parašė erotinę knygą. Žinoma, kad tikriausia avantiūra, nors ne tokia didinga, kaip šoumenų maršas į Seimą kadaise. Baisingai savimi patenkinti jie tą savo skaitalą aptarinėjo scenoje, o apsvaigusius autorius Ingą Valinskienę ir Andrių Tapiną klausinėjo pats „ekspertas“ Arūnas Valinskas. Andrius kartais panašus į šios porelės tarną, švelniau tariant, mažesnįjį brolį.

Čekuolis ir narkožmona...

Algimantas Čekuolis iš tiesų jau nebejaunas. Tačiau narsiai sėdi krėsle, pasirašinėja, fotografuojasi, kalba televizijai. Matytų matytas veidas, judesiai. Knygą parašiusi ir šalia jos maloniai šypsosi Laima Kybartienė. Ji apie savo teoriją, pamokymus kaip gyvenime nenusiminti, vis ieškoti, surasti, smagiai ir prasmingai gyventi. Čia tikras rašymo „fabrikas“ - Arvydas Anušauskas su savo knygomis.

Pablo Eskobaro, Kolumbijos narkotikų barono žmona Viktorija Eugenija Henaro, guvi moteriškė. Net keista, kad žavimasi blogiečiais, apie ją lietuviškoji žiniasklaida suokia, kad ji mat „bene laukiamiausia viešnia“, kad ji renginio žvaigždė. Šalia jos ir labai dėmesio pageidaujanti „mafijozinių atsiminimų“ vertėja į lietuvių kalbą. Ištekėjo už to energingo žmogaus būdama 15–os, tad ir šalia besukinėjančių, parašo prašančių jaunuolių vis klausinėjo kiek vienam ar kitam metų. Buvo čia ir penkiolikmečių.

Egzotiška viešnia, Kolumbijos narkotikų barono P. Eskobaro našlė Viktorija Eugenija Henaro

Išgarsintas Juozuko...

Dar taip neseniai iš televizorių ekranų pradingęs Skirmantas Pabedinskas taip pat knygą parašęs. Tai padaręs tarsi ir ne vienas – jis pasakojo, o ilgametė kolegė Zita Paškevičienė užrašinėjo. Ir atsirado populiarumui skirta knyga „Istorijos, kurių jums nepapasakojau“. Spaudos anonsuose šmėžavęs traktorininkas Juozukas ko gero buvo pats įdomiausias. Autoriui įsiminė, net patiko, kad neišdavė draugų. „Su draugais gėriau... Nepažįstu tų draugų...“

Ilgametis televizijos operatorius, žurnalistas Skirmantas Pabedinskas, kaip ir leidėjai, tikisi, kad jo knyga bus populiari

Kažko labai aptilęs, tarsi sumenkęs maisto ir kitokių sričių ekspertas Andrius Užkalnis. Ar jau niekas nebeduoda dovanai ragauti kaldūnų ir kitokių patiekalų?

Etiketo specialistas Giedrius Drukteinis, kaip visuomet išdidžioje pozoje, pabrėžiantis savo eleganciją. Ant rankos laikrodis maloniai tviska...

Kultūrcentracija ir degustacija...

Rajonų, regionų kultūrinių centrų salė, kurioje reklamuojasi daugybė Lietuvos kultūros centrų. Čia ir kaimynai kupiškėnai, kauniečiai, dzūkai. Lazdijų kampelyje improvizuotame bunkeryje sėdi partizano uniforma apsirengęs vyras ir „priiminėja“ piliečius į partizanų būrį. Užrašo duomenis, prispaudžia eglutės simboliu paženklintą anspaudą. Priedo – nusifotografuoti su partizaniška kepure ir tikriausiu vokišku automatu, tiksliau jo kopija bei sulaukti kvietimo į Klaniškės mūšio paminėjimo šventę. O tik į tą maloniau pritamsintą salę įėjus, tuoj „po dešinei“ – improvizuotas baras, kuriame buvusio „Anykščių vyno“ ir viso koncerno produkcijos degustacija. Pradedant sultimis, lengvais uogų, vaisų vynais ir keliaujant putokšliais kokteiliais, miksai iki trauktinių ir stipriosios „Starkos“ bei „Samanės“ degtinės.

Sovietmečiu sukurta literatūra...

Šia tema surengtame forume įdomiausiai kalbėjo Jūratė Sprindytė, kuri pažymėjo, kad ko gero geriausias to meto rašytojas buvo Saulius Tomas Kondrotas. Jis sugebėjo egzistuoti kažkur aukščiau sistemos. Pažymėjo nuostabų jo kūrinį „Apverstas namas“ ir aš prisiminiau su kokiu mistiniu potyriu skaičiau „Kai apsiniauks žvelgiantis pro langą“. Ir kaip man nepatiko, kad Lietuvai tapus nepriklausoma šis kūrėjas išvyko gyventi į Vakarus. Pabuvęs Čekijoje pakėlė sparnus į Ameriką. Netikėjo lietuvių galimybe sukurti demokratinę ir visavertę valstybę. „Būsim kaip kokia Rumunija su savo Čaušesku“. Ir ko gero jis buvo teisus. Neįmanoma buvo pergalėti vėžį pasėjusios sistemos, kuris vis kitokiomis formomis iki šiol graužia mūsų tautą ir valstybę.

Buvo čia daug minimas ir Baltušis, jo „Sakmė apie Juzą“, kuri buvo išleista ir Prancūzijoje, tačiau šių laikų pasaulyje neberanda vietos dėl neįtikėtinos pabaigos – Juza iš išmintingo vyro staiga tampa uoliu kolūkiečiu, darbo pirmūnu.

Troškūnų klebono fenomenas...

Didelė laimė – perku Troškūnų klebono Antano Pauliuko dienoraščių III tomą. Nuostabiausia knyga, tiesiog tarpukario gyvenimo žinių sankaupa. Palyginus ją su šitaip graibstomais ir minimais Juozo Baltušio dienoraščiais, šitų išėjo II tomas, tai kunigo knyga kelis kartus įdomesnė ir vertingesnė. Tačiau ar kas nors apie ją kalba? Visur sukasi pinigai, interesai, reklama, net ideologinė sklaida. Vienas gražiai, nostalgiškai rašo apie sovietmetį, kitas mielai aprašinėja žydus ir šitie dalykai tempia autorius į abejotiną olimpą. Kuomet pagalvoji: ar gi kun. Algirdo Toliato knygos yra geresnės negu Jozefo Racingerio? Neįtikėtina, kai plūsta prie šito žmogaus kaip prie mesijo, net pamiršę Dievą, kaip ir pats dvasininkas yra įsisukęs į komercinę karuselę, vietoj to, kad užsiimtų kuklia, tikra tarnyste bažnyčioje.

Tikri dalykai yra tylūs ir kuklūs...

„Naujojo Židinio“ skyrelyje sėdi du jauni vyrukai, vienas išnaudodamas laiką rašo kompiuteriu, antrasis pakelia akis. O aš ganausi žvelgdamas į žurnalų baltumas, pavartau Egidijaus Railos knygą „Lietuvos Mesijas: dr. Jonas Basanavičius“. Kodėl apie tą knygą jau niekas nekalba? Gal kalbėjo pernai. Kodėl niekur nepaminima, kad lygiai prieš šimtą metų Vilniuje savo svarbiausią kūrinį „Pragiedrulius“ užbaigė rašyti Juozas Tumas–Vaižgantas. Kaip niekas, beveik niekas neatkreipia domės į Vaižganto minčių rinktinę anykštėniškame stende.

Tačiau ne pačios svarbiausios tos mintys, kuomet jas atrinkinėjo atsitiktiniai žmonės, kuomet nepakliuvo veik nei viena labai aštri, kritiška mintis. Juk Vaižgantas tėvynę apleidusius vadino pablūdėliais, be gailesčio pliekė lietuvius varginančius žydus bei moskolius, kėlė darbams vardan tėvynės tautiečius. Viename mugės forume Rubavičius apnuogino lietuvių tautos ir valstybės tragediją. Tikriausia trijų dešimtmečių laisvės katastrofą, kad per tą laiką Lietuva neteko beveik trečdalio ko gero savo gyvybingiausių piliečių. Juos susiurbė Europa ir kitas integracijos duobe atsivėręs pasaulis.

Keliauk su Rita...

Taip nuo pat ryto vaikščiojau, klajojau ir net, kad šiandien Gido diena nebežinojau. Guvi moteriškė, taip pat gidė grynuolė Rita Bačkienė priminė, pasveikino ir pati savo geidavimo nuodėmę pripažino. Ji nedidukės kelionių agentūros „Keliauk su Rita“ savininkė. Už tokį dėmesį dovanoju atviruką su įrašu. „Amžinai atminčiai, iš visos širdies...“

Keliauk su Aidu...

Prieina gyvai viskuo besidomintis, visur suspėti besistengiantis knygų pardavėjas, knygynų savininkas Aidas Deveikis iš Anykščių. Jo manymu šiemet žmonių gerokai mažiau nei pernai, kai ko jis pasigedo, kai kas nustebino. Ypač sukrėtė diskusija apie Lietuvą, tris paskutinius dešimtmečius, netektis ir laimėjimus. Labiausiai sukrečianti milijono žmonių netektis. Ko verti visi laimėjimai, pasiekimai, ekonomika, kultūra jei nebėra žmonių, nebėra jauno kraujo...

Namo keliavau kartu su Aidu. Knygas perka nežinia kokias, nežinia kodėl, trūksta sunkiai besiverčiantiems provincijos knygynams valdžios dėmesio, bent jau minimalaus palaikymo. Juk Anykščiai galėtų būti literatūros sotinė, knygų kurortas.

Visos nuotraukos autoriaus.