Raimondas Guobis

Tai buvo jau senokai, net netikėjau, kad įspūdžiai patirti jubiliejinių krikščionybės metų kelionės metu niekada neišblės.

Rugpjūčio karštis, istoriniai miestai, katedros, maldos ir pats tikriausias asmeninis susitikimo su Dievu pojūtis meldžiantis su bene 2 milijonais iš viso pasaulio sugužėjusių piligrimų vadovaujant nūnai jau šventojo aureole vainikuotam Popiežiui Jonui Pauliui II.

Tą kelionę patyręs dabar jaučiuosi laimingas, o tada iškeliavau su dideliu nerimu, visai užsimiršau ir ėmiau trokšti vis daugiau įdomybių pamatyti tik po stabtelėjimo Vienoje.

O iki tol dar meldėmės Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčioje, palaiminti kelionei daugiau negu šimtas mūsų vyskupijos maldininkų sėdome į autobusus ir iškeliavome į išsvajotą Italiją. Mūsiškis autobusas priminė laivą – dviaukštis, talpinąs bene 80 keleivių. Pavyko įsitaisyti antrame aukšte, pačiame priekyje, patogiausioje vietoje vaizdus fiksuoti panorusiam operatoriui.

Lenkija prabėgo lygiais laukais kur triūsė derlių dorojantys ūkininkai, priešais Varšuvą klientų paplentėje laukiančios ilgakojės, išdykusios mergaitės. Miegas autobuse, sėdynėje net neištiesiant kojų, kaip klūpant piligriminėje maldoje. Griežtas ir tvarkingas Austrijos grožis, veik tušti miesteliai, elektros energiją gaminančių vėjo jėgainių sparnai. Nuobodokas Dunojaus vaizdelis ir sostinė Viena. Moderniosios architektūros statiniai, į kuriuos žvelgdamas mūsų autobuso dvasios vadas Naujamiesčio klebonas Vaidas Dauknys susižavėjęs šaukė: „Jėga, jėga, jėga...“ Senamiesčio didybė, karališkieji rūmai, pažaliavę variniai stogai, daugybė paminklų pasaulio įžymybėms – Štrausui, Mocartui, Gėtei, Šileriui... Žirgų kanopų kaukšėjimas, viena po kitos iš rūmų kiemų riedančios turistus vežiojančios karietos, nuostabūs žirgai, baltmarškiniai vežikai. Parlamento rūmai dvelkią imperine didybe – kolonos fasadą puošiančios mitinės figūros, žirgai, opera  kurioje skambėjo ir skamba Mocarto kūriniai, anų auksinių laikų kostiumais pasirėdę studentai platinantys bilietus į koncertus ir spektaklius. Rotušės bokštas, palangės nustatytos gėlėmis, mieto sodas su fontanais, teatro rūmai. Pėsčiųjų alėja šurmuliuojanti gausybe praeivių, tramvajų skambučiai, į dangų kylantis gotikinio stebuklo – Šv. Stepono katedros bokštas, jos rūsyje šventėme Šv. Mišias.

Alpes matėme tik sutemose. Negalima nesistebėti, kad per aukščiausius kalnus vedantis greitkelis yra lygutėlis – nei kalno nei pakalnės, per kalną neria tuneliais, kai kurie jų net kelių kilometrų ilgio, slėnius įveikia permestais tiltais, automobiliai kiekviena kryptimi juda dviejomis juostomis.

Šiltas karštį pranašaujantis rytas po antrosios nakties autobuse – sustojimas populiariausio Troškūnų krašto šventojo - Šv. Antano mieste – Paduvoje. Erdvi, kalvelėje stūksanti aikštė, su fontanais ir lanku sustatytomis skulptūromis, siauros gatvelės, dūzgiantys motoroleriai, perlinė bazilikos šviesa, freskos, šventojo kapas ir didžiulė suvenyrų su šventam Antanui skirtų dalykėlių parduotuvė, nuoširdi mūsų malda koplytėlėje.

Šiaurės Italija. Abipus kelio plyti derlingi Po upės slėnio laukai, dar turime laiko, tad užsukame į Adrijos pajūrio miestą Raveną. Senos bažnyčios, paslaptingos gatvės, palmės ir karštis.

Ir štai pagaliau atvykome į seną, dar prieš Kristų prie garsiojo Emilijos kelio įsikūrusį miestą Imolą, kur mus pasitiko parapijų atstovai, žmonės, kurių šeimose gyvensime kelias dienas, siūlė stiprintis gaiviaisiais gėrimais ir vaisiais.

Ten, vaišingų italų šeimose gyvenome beveik savaitę, pažinome krašto kultūrą, pažinome žmones, pailsėjomės taip italų mėgstamuose parkuose. Vienas senmedžių gojus – Mineralinių vandenų parkas, su nematyto dydžio tujomis, juosia „Formulės 1“ trasą, kurioje žuvo ten paminklu įamžintas garsusis brazilų lenktynininkas Artonas Sena. Lankėmės didingoje pilyje, apžiūrėjome istorijos muziejų, koncertavome (Lietuvą reprezentavusi troškūniečių brandaus jaunimo fokloro grupė  „Malmaža“ tuo tikslu net buvo nusivežę tautinius drabužius) vakare kuriame dalyvavo bene dešimties tautų – Honkongo, Taivano, Ispanijos, Brazilijos, Filipinų, Latvijos, Slovakijos atstovai. Kasdien švęsdavome Šv. Mišias parapijinėje, modernioje, su sale pobūviams ir futbolo aikšte Fatimos Dievo Motinos bažnyčioje. Žolinės iškilmę paminėjome svarbiausioje miesto šventovėje - Šv. Kasiano katedroje, kur kartu su piligrimais dalyvavo garbingiausi  bendruomenės  žmonės ir meras Marči Gnoli bei vyskupas Džiuzepė Fabijani. Buvome nukeliavę į regiono sostinę Boloniją, aplankėme Šv. Luko bažnyčią ant kalvų, stebinančią kelių kilometrų ilgio portiku, Lugos miestelį, garsų stebuklingu Dievo Motinos paveikslu.

Su mus krikščioniškai globojusiais, bičiuliais tapusiais Imolos gyventojais atsisveikinome širdingai - jie mums linkėjo gero vėjo ir prašė pasimelsti už juos Romoje, nes malda amžinajame mieste daug greičiau Dievo ausį pasiekia.

Pakeliui į Romą užsukome į išsvajotą, seną, akmeninį Šv. Pranciškaus atmintį saugantį Asyžiaus miestą. Sausros nurausvintame peizaže - ant kalvų stūksančios bažnyčios, pilys, rūmai ir miestelėnų namai ir didinga Šv. Pranciškaus bazilika.. Tokio karščio dar nebuvau patyręs, tą rugpjūtį kaitino net 40 laipsnių šiluma, kuri spaudė prie įkaitusio grindinio vos įžengus į miestą. Varpų skambėjimas, beveik juodais abitais pasipuošę vienuoliai pranciškonai, aprasoję šventojo kapavietės rūsio sienos, smaragdinės Džioto freskų spalvos, akmenimis prispaustos vienuolyno stogo čerpės. Gausybė krautuvėlių, gausybė pranciškoniškų suvenyrų – vyno statinaitę apkabinęs pranciškonas, į abito formos drobelę įvilkti vyno buteliai, T formos kryželiai, net suvenyrinės laidynės. Padūmavusiose tolumose stūksanti, romiame slėnyje mažąją Porciunkulės koplytėlę gobianti Šv. Dievo Motinos, Angelų Karalienės bažnyčia.

„Roma, Roma“ – rodėsi šaukė pačios piligrimų širdys. Priemiesčio mokykla „Fatori“ nakvynei, suvokimas, kad lietuvių piligrimių gal penkis kartus daugiau nei vyrukų piligrimų, nuo karščio uždangstyti namų langai, pirmasis tramvajus, priešais stovėjo keleivis sukaitęs tiek, kad net nuo ausų spenelių varvėjo prakaito lašai. Skersvėjais gaivinamos metro stotelių požeminės erdvės, greitai skriejančių traukinių šešėliai. Piligrimo pasas laiduojantis nemokamas keliones, išvyką į pajūrio miestą Ostiją, žalsva ir labai druskinga jūra, kurią rodosi perplaukti galėtum ir klastinga svilinanti saulė. Lietuviška katekezė Šv. Antano bažnyčioje, darbas grupelėse Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos balkonuose. Pažįstami veidai – kun. Virginijus Veilentas bei Laima Žemaitytė iš Vatikano radijo, ambasadorius prie Šventojo sosto Kazys Lazoraitis.

Žvilgsnis į Vatikano muziejų lobynus, atvirukas artimiesiems išsiųstas iš mažiausios pasaulio valstybės pašto, Berninio kolonada, karšto aikštės grindinio pabučiavimas, įėjimas per šventąsias, tik jubiliejų proga atveriamas duris, pasižvalgymas nuo Šv. Petro bazilikos kupolo, Mikelandželo Pieta ir kitos meno grožybės.Klaidžiojimas sutemos apgaubtomis gatvelėmis Šv. Roko šventės iškilmė jo vardo bažnyčioje, relikvijos bučiavimas ir dalijamos bandutės. Gladiatorių šauksmo prisigėrę Koliziejaus mūrai, Šv. Mykolo pilis. Piligrimo pareigų išpildymas – visų miesto bazilikų aplankymas.  Didžioji Marijos – Snieginės, prie kurios fontane maudose būriais klajojantys, balta duona persisotinę balandžiai, Šv. Jono Laterane bazilika – pirmoji popiežių buveinė, šalia jos – šventieji laiptai atgabenti iš šventosios žemės, jais, sunertais iš vėsių juodo granito plokščių kadaise žengė Jėzus. Šv. Pauliaus bazilika už sienų su šventoriuje šlamančiomis palmėmis. Vanduo iš miesto fontanėlių. Maloniai tekantis prakaitas ir nerūpestingas dienas vainikuojantis kelių kilometrų žygis pėsčiomis į Tarvergatos laukus užmiestyje. Sako ten mūsų buvo daugiau nei 2 milijonai. Kaitri diena ir nelaukta vėsi naktis, žvakelių žiburėlių mozaikos, vidurnakčio vigilija, popiežiaus Jono Pauliaus II atvykimas, užburiantys, aidu atsiliepiantys mylimiausio senolio žodžiai, kviečiantys, nors tai ir nelengva, sekti Jėzumi, parodyti jam ištikimybę, surasti savo pašaukimą, nebijoti įsipareigoti, rinktis gyvenimą ir kurti meilės civilizaciją. Ryto malda, „Tėve, mūsų“ paduodant ranką šalia atsitiktinai stovėjusiam juodaodžiui broliui Kristuje.

Mano bambukinė lazda, nuovargį nuplaunanti šilta jūra, stabtelėjimas ūkanų apgaubtoje Venecijoje, saulės stebuklas, Šv. Morkaus aikštė, bangose besisupančios gondolos, žavingieji Apeninai, kelionė namo ir jau vėliau perskaityti žodžiai, kad žmogus buvęs Italijoje niekada nebesijaus nelaimingu.

P. s. Trijų Karalių šventėje Svėdasų bibliotekoje kalbėtasi apie tolimą - artimą piligrimystę, atverta paroda "Iš krikščionybės jubiliejinių 2000 metų piligrimo krepšio", kuri veiks iki pat Šv. Velykų.

Nuotraukose:

Romos piligrimystę menanti bambukinė lazda bei skara Troškūnų vienuolyno celės kriptoje, vietinės piligrimystės šventėje - 2016 m. rugpjūtyje minint Porciunkulės atlaidų 800 metų sukaktį

IMG 0382

 

Lietuviškosios piligrimystės tikslas -  pirmapradę tikėjimo dvasią sergstintys Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčia ir buvusio bernardinų vienuolyno ansamblis

 IMG 0372

 

Ant dangun besistiebiančių kalvų Šv. Pranciškaus miestas – Asyžius

IMG 5235

 

Kiekvienam katalikui brangi Šv. Petro bazilika.

IMG 5234

 

Bilietas į Šv. Petro bazilikos kupolo bokštą.

IMG 5236

 

Piligrimystę menenti laivelio formos žvakidė.

IMG 5069

 

Tolimą 2000 m. rugpjūtį, troškūniečiai piligrimai iškyloje dviračiais po Imolą - greit išriedėsim į senąjį Emilijos kelią. Iš kairės - Arūnas Vienažindys, Dalia Šaltenytė, Daiva Gašpuitytė ir Raimondas Guobis

IMG 5227

Komentarai  
#3 P.S. 2017-02-12 17:32
Dauknys - Algirdas
Klebonas - Berčiūnų.
Cituoti | Pranešk apie netinkamą komentarą
#2 Pataisymas 2017-02-12 17:25
Kun. Dauknys yra ne Vaidas, o Algirdas. Ir ne Naujamesčio, o Berčiūnų klebonas. Jau ne vienus metus. :-)
Cituoti | Pranešk apie netinkamą komentarą
#1 Rita 2017-02-11 00:47
Ačiū, Raimondai už atsiminimus.
Cituoti | Pranešk apie netinkamą komentarą
Komentuoti


Sukurta:

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 105 svečiai ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Slapukai

Scroll to top