Raimondas Guobis

Kuomet diena niūksti, tai jau apie aštuntą pasaulį prie Šventosios apgaubia sutemos, vakarėja, margėja, auksėja, rudenėja...

Didysis gėlynas

Žiedų, spalvų, atspalvių jūra besidriekiantis margumynas pakelėje. Astros, karkleliai, kardeliai, jurginai, jurginėliai, ramunės... Čia yra net daugybėje dainų apie jaunas mergeles apdainuotų, dabar nebelabai darželiuose randamų rūtų. Kai galiu tai ir raviu – sako devintą dešimtį įpusėjusi Elžbieta Šukienė. Tai kad nebėr žmonių. Vieni kaimynai darbuose, kiti vėl su savais rūpesčiais – didžiulis ūkis ir dar visai nedidutė dukrelė, kitiems - pašlijusi sveikata, rūpesčiai, rūpestėliai.

DSCF3125

Gėlynas nuostabiausias ir jį puoselėjanti močiutė Šukienė

 

Pavasario gandrų atnešta Saulė

Gal iš tiesų ją atnešė gandrai? Balandžio 25–ąją, pavasario šiltume... Kaimas dar gyvas viltinga naujos gyvybės šiluma. Gal todėl Saulė. Kaimynystėje, neseniai į Andrijauskų namus atsikrausčiusiai, mėnesius užsienyje gyvenusiai ir vėl pargrįžusiai šeimai, jau išskristi sparnus kedenti ėmę gandrai ėmė ir kažkur sulesiojo sūnelį. Tam vardą rimtai lietuvišką, tautiškai šventą davė – Pauliumi pavadino.

Mėsinių lankos

Lankos palei keliutę, tą, kuri į senąjį kaimų nuo plento veda užimtos mėsinių galvijų. Jie tokie masyvūs, tokie tingūs, kalneliais už smilgų boluoja. Dar viena karvių banda, jos jau pieninės, jose ir seno žalo plauko karvučių prisimaišę, romiai žolę skabo. Nors karščiai jau atlėgę, bet rusvai rudas bosas kupinas vandens ganykloje pūpso.

DSCF3134

Žalios lankos, margos karvės...

 

Atgyjantis pliažas

Būdavo toje vietoje... Būdavo toje vietoje didžiausio vasarotojų ir pramogautojų susibūrimo vieta. Vieni meškeris į vandenį merkdavo, žuveles, labiausiai kilbukus viliodavo, kiti maudydavosi, dar kiti, daugiausia iš miestų atvažiavusios moteriškos, ant raštuotų marškų išsitiesę vartydavosi, atseit degindavosi saulėje. Užtikau karštą popietę, visai netikėtai savo apvalumus saulei glostyti atidengusias dvi moteriškaites. Atgyja gi mūsų pliažas.

Vai gražūs gražūs...

Vai gražūs gražūs, paupio kalneliai. Vai gražūs, gražūs paupių darželiai. Žolynų žolynėlių juose ir pačiose pakrantėse gausybė, nors ir paprasti, bet iš arčiau pažiūrėjus, visi tiesiog tobuli ir gražūs.net ir rūgštynė, kurį tiesiog rūgštėliu vadina – ant stiebo keliasi, svyruoja, ar pažemiuose žaliais, sriubai taip vertingais lapeliais skleidžiasi. Geltonus žiedus kelia ir gražiausios gėlės...

DSCF3147

Pakrančių žiedai nuostabiausieji...

 

Žuvų paradas

Jų vis daugiau. Srovėje, tuoj už Mačeikos sietuvos jie dažnai pūkštelėdami gaudyt vabzdžio iš vandens išnirę skrieja. Atsirado ir šalvių, vandens paviršiumi didžiuliu greičiu, kilpomis praneria. Snaudžia ešerys, mažais žuvelaičiais praplaukia tikriausi upės valdovai šapalai. Užaugs, bus nuostabios žuvys...

Suopio šauksmas...

Jo švilpesys, gailus, kviečiantis, taip su jaunikliais senieji susišaukia. Rudenėja. Tai šen, tai ten ir patį paukštį pamatai – aukštai ratų ratus suka, kyla padebesin, o po to žemyn leidžiasi, grobį pajutęs akmeniu ant žemės krenta.

Gandrai prie Augustino

Jau pasirengę, jau pulkuojasi, nors vakarop dar lizduos suskrenda, bet jau kelionei sparnus kedena. Afrikos šauksmas, svaigios kelionės šauksmas. Suskrenda ir į lizdą šalia senosios Augustino Žvirblio sodybvietės. Tas būstas, tarsi atsarginis, mat didžiojo lizdo šeimynai suaugus, dažnai visi tėviškės lizde nebeišsitenka.

Pasikinkyti „Volgą“

Tas automobilis labai gražus. Visai tapybiškai atrodo kieme šalia senovinės, tamsiomis sienomis, kadaise Navikams priklausiusios trobos. Jo formos tokios amerikietiškos, to tolimo 1960–ųjų pasaulio formos. Puošnus, žvilga neįtikėtino storio ir kokybės skardomis. Ilgokai teko pakrapštyti, kol suriaumojo motoras ir automobilis su linksmai krykštaujančiu gausios šeimynos vaikų kroviniu išriedėjo Butėnų gatve. Klasika...

Mokytojo namas

Gedimino stulpai. Vazoje žiedai, tai vis raižiniai ant laiptų cementinės briaunos atgręžtos į gatvę. Erdvūs kambariai, ant aukšto vėl kambarėliai. Tame, kuris visa esybe į pietus atsisukęs vasaromis ir gyvendavo mano bičiulis Murmos Kęstas. Tenai jis naktimis knygas skaitydavo. Tenai ypatingus potyrius išgyvendavo, kelių šimtų puslapių nuotykių knygą tiesiog ištirpdavo, į sąmonę gyvybės dvasia sutekėdavo, o auštančio, su ūkais besimaišančio ryto pasaulyje pasigirsdavo keliaujančių su pienu į pieninę garsai. Naktis prabėgo su Remarku...

Kęstutis ir jo trimitas

Atostogų proga jis išėmė žvilgantį instrumentą iš dėklės, iš švelnaus aksominio guolio ir pakabino ant sienos. Tapybiška. Kaip ir atmintis, mintis, kaip tėvai stengėsi lavinti. Kažkodėl trimitininku – mokytis, važinėti į „muzikalkę“ Anykščiuose, vežiotis instrumentą, kurį nupirko tėvai. Šimto rublių nepagailėjo, mat tokio instrumento mokykloje nebuvo. Kaip jį šveisdavo, valydavo, blizgėdavo kaip veidrodis, veidrodinis buvo ir garsas.

Knyga apie Rodeną

Kęstas patikino, kad jei tą knygą skaityti pradėsiu, tai niekur be jos negalėsiu, valgydamas, eidamas, važiuodamas, gal net miegodamas ją skaitysiu. Iš tiesų tuoj po to pokalbio kaip stebuklas pas mane atsirado ta knyga. Ir aš ją skaičiau kuo ne visą dieną, buvo toks jaukus, alsus, kažkokiu keistu nuovargiu paženklintas laisvadienis. Perskaičiau gal per tris dienas. Iš tiesų teisybę sakė bičiulis. Rodenas buvo didis menininkas, jo gyvenimas sudėtingas, jis moterų anatomijos ir jausmų žinovas...

DSCF3174

Murmos Kęsto atostogų akimirka...

 

Vasara baigias

Tie reti vasarotojai ir tie apleis gimtąjį kaimą. Iškeliaus į miestą, ten ilgi vakarai ne tokie tamsūs ir nuobodūs. Žydronė į Kėdainius, Kęstutis į Vilnių, Virginija jau Ukmergėje, kas dar čia vasaroja?.. Ir nebegali sugalvoti... O kadaise vasarojančių vaikų pulkai po kaimą bėgiodavo, prie jų dar vietinius pridėjus susiburdavo gausi narsių pokštininkų gvardija. Paaugliškos vasaros būdavo ilgos, tačiau dienos buvo pernelyg trumpos, tai ir sutemose siausmai nesiliaudavo. Iki pat vidurnakčio „bulvę“ prie žilvičio mušę dar ir visokių pokštų vyresnėliams prikrėsdavo. Rytmetį karvės nuėjusi melžti moteris nustemba – gyvulėliui ant uodegos rausvas bantas užrištas, o ant ragų papas su užrašu: „Mūū, šiandien pieno neduosiu...“

Sugrįžki jaunyste

Sugrįžki jaunyste... Sugrįžki vaikyste... Sugrįžki klevams gelstant, sugrįžk jurginams nužydėjus. Sugrįžkit dienos auksinės... Sugrįžkit vardan mūsų kaimo ir jo žmonių...

Artūro pasija

Jis surado parkritusį. Senelių trobos prieangyje, giminės lizde. Jis dar juokavo, jam įtarė insultą. Medikai nuvežė į Anykščius, ten nepagerėjo, tuomet perkėlė į Panevėžį, bet ir ten nebegelbėjo. Likimas buvo nulemtas, dešimtoje dienoje mirė ir teliko portretas ir nedidelė dėžutė su jo pelenais ryškiai baltų žiedų platybėje. Palaidotas mylimiausio Butėnų kaimo kapinėse. Jam buvo 54-eri, jis – Artūras Pakštas.

Klasiokai

Tuoj po laidotuvių, šeštadienį susitiko, susibėgo į susitikimą jo klasės draugai – tą dieną seniai buvo numatę. Dvylika. Aplankė mokyklą Žaliojoje, klasės bičiulius jau Butėnų kapinėse besiilsinčius, po to susėdo prie stalo, ilgoms valandoms. Kalbėjo, dūmojo apie tai kas buvo, kas yra dabar, kas bus ir apie tai, kad gyvenimas teka labai greitai...

Apie Virginijų

Jis taip pat išgyveno laidotuvių laiką, pusbrolio netektį. Išgyveno ir slenkančius metus. Kaip ir jo brolis, kaip aš, kuomet susėdę prasitarėme, kad jau ne jaunikliai esame. „Skaityk dar du metai ir man šešiasdešimt...“ – pratarė Mažylis. Šitaip mes nuo seno vadiname Pakšto Virgių. Vėl klausėmės jo pasakojimų apie Šiaurės Airiją. Apie įtemptą darbo savaitę apie laisvalaikį, apie mažytį kiemą, kuriame reikia nupjauti žolę ir už kurį reikia sumokėti nemenką mokestį Karalienei. Toje Karalystėje reikia už viską mokėti Karalienei, nes viskas priklauso Karalienei.

Apie Augenijaus gitarą ir mūsų dainos

Tada Artūras dar buvo gyvas. Sėdėjome jaukiame kampe, saulės prausiama pro šalį tekėjo graži rugpjūčio diena. Augenijus įjungė kolonėlę ir ėmė dainuoti į prie ausies pripintą mikrofoną. Gerai skamba. Pagerina balsą. Gitara gi prastoka, bet narsiai ima barškinti ir atgimsta senos dainos. Apie gardžiai kvepiantį Džoną Brauną, apie tamsią naktį, pilnėjantį barą, apie švelnumą ir gruoblėtą ranką, apie šviesia gatve žygiuojančią Butėnų chebrą...

DSCF3325

Po gražios dainos - Augučio kulinarinės gėrybės

 

Virsmas

Didis vasaros virsmas į rudenį įvyko – rugsėjo 12-ąją dar upėje puškenomės, išsirengę mielai saulutei savo kūną glostyti leidome, o jau kitos dienos popietę šaltas vėjas su lietumi atklydo. Žmonės gūžėsi, šiltesnių, storesnių drabužių ieškojo, nelabai patenkinti burbėjo, kad jau nemalonu, keista, netikėta, kad jau ruduo, kad jau metai baigia sutirpti. Skubinkimės dar ką nors sugriebti...

DSCF3119

Paskutiniųjų vasaros dienų saulėtą popietę snaudžiantis Butėnų liūtas...

 

Panteone

Kapinaitėse vis kas naujo atsiranda. Tai naujas paminklas seną pakeitė, tai tą paminklą perkeitė, tai dar vieną kapavietę betonu, trinkelėmis užmūrijo. Betonu spindinti amžinybė. Viliaus Juzėno, baltiška žvaigžde pažymėtas kapo akmuo taip pat sužemėjo, kalba, kad pasistengė anūkas. Smarkiai riedulys sužemėjo, nors grubios tamsaus akmens plytos pridengusios kapą labai dailios...

DSCF3697

Kaimo panteono ramybė...

 

Naujakelis

Kapinių patvoriu, pušynėliu, paskui per apskritas kalveles, Bobakalnio pašlaitėmis per šilą ištaisytas keliukas. Prabraukta buldozeriu, paskui pripilta žvyro, smėlio. Ar tiesa, kad jį iki pat Mickūnų atnaujino? Kas juo važinės, gal tik grybautojai, uogautojai, klajūnai, sunkiasvoriai miškavežiai, juk nebėra nei smarkiojo Liudviko nei kitų Pamargavonio ar tolimesnių ūkininkų, kurie šia keliute į Untupių ar Galvydžių malūnus dardėdavo.

Apie kavą ir pieną

Kęstutis užsiminė, kad kelionėje užėję į kavinę, šeimos moterys nupirkę puodelį kavos. Kartoka. Ne pati brangiausia, tik 1,60 euro už špygos didumo puodelį. Kam ir pirkę, juk už tokią kainą galėję išgerti bidonėlį pieno. Visas dešimt litrų, nes dabar kai kuriem ūkininkam „Rokiškio sūris“ tiek temoka. Vertėtų mokėti mažiau, gal 12 centų, bet geradaris fabrikantas dar keturis centus nuo savęs primeta. Sakytum skirtingų teisių, išsivystymo žmonės Lietuvoje gyvena. Vieni balti gudručiai, o kiti... tarsi aborigenai...

Vienišius

Rugsėjo 14–osios rytą didžiajame Butėnų gandralizdyje pastebėtas vienišas gandras. Gal svyravo dėl kelionės, manė tėvynėje pasilikti, gal panoro gandrų kalifo ištuštėjusioje būstinėje nors valandėlę pabūti, pasižvalgyti iš to didžio apylinkių sosto. Matyt jau sutemose pakilo skrydžiui, su viltimi bičiulius pavyti, sėkmingai į Afriką nukeliauti...

Baltųjų garnių šokis

Pats rugsėjo vidurys, o ražienose netoli Valuntos Zano keturi baltutėliai garniai klajoja. Baikštūs, mane pamatę kyla, tačiau nedaug tepaskridę vėl nusileidžia, elegantiškai kaklus ištiesia, apstingsta vėju atskiestoje bet vis dar šiltoje popiečio saulėje. Kur čia jie klajoja, gal jau didžiuosiuose Petro Barono tvenkiniuose – ežeruose žūklauja?

Komentuoti


Sukurta:

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 14 svečių ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Slapukai

Scroll to top