Mieli butėniečiai,

Vasario 16-oji. Šios datos dėka mintimis grįžtu į savo vaikystę prie žilvičio Šventosios pakrantėj.

Taip ryškiai mintyse matau aikštelę, apkaišytą berželiais, apjuostą plona virvele, o ant jos priraišiota trispalvių popierinių kaspinėlių. Vidury aikštės įkastas aukštas stiebas, apvyniotas ąžuolo vainiku, o ant stiebo plevėsuoja trispalvė vėliava. Prie vėliavos - pakyla iš lentų. Ant jos groja šaulių orkestras. Šventė. Žinoma, tai ne vasario 16-oji, bet nuotaika panaši, nes mes, vaikai, kitą dieną bėgom prie žilvičio ir rinkom trispalvius kaspinėlius, kurie kažką tyliai šnabždėjo apie laisvę, ko mes dar nesuvokėm, tik jautėm, kad tai labai brangu.

Vasarą brisdavom per Šventąją į Janonis, nes atvykdavo kun. Liepa iš Vyžuonų su angelaičiais. Man buvo penkeri ir vyresnė sesuo Elvyra nešdavo mane ant pečių.

Pauriškių, Butėnų mokiniai Vasario 16-ąjai ruošdavo programą ir važiuodavo į Svėdasų J.Tumo-Vaižganto pradinę mokyklą, nes joje buvo scena ir salė. Aš niekaip nesupratau, kaip galėjo arklys užlipti ant scenos.(Jo iš tiesų nebuvo, buvo padarytas iš dviejų žmonių.)

Kaip poetas Maironis sako: "Kiek atminimų, atsitikimų gyvų kitados, vienas po kito brėško ir švito anapus ribos".

Kiek atminimų?... Pasakojo Butėnų kaimo moterys, turtingos sielos, mokėjusios džiaugtis gyvenimu, matyti jo šviesias spalvas. Jų pasakojimuose nebuvo skundų, verkšlenimo, nes tarpukario Nepriklausomoj Lietuvoj buvo jų jaunystė. Kiek nutikimų! O kiek dainų visos mokėjo - Kaziunė Kazlauskienė, Zosė Pakštienė, Juzėnienė, Kostė Masionienė, Elena Valuntienė, Marytė Žvirblytė. Susirinkdavom ir žiemą. Nepabijodavo nei šalčio, nei pusnių Levutė Žvirblienė iš Palaukiškių. Ateidavo ir Vincukas Mikėnas ir Zenonas Valunta su žmonomis.

Ir atgydavo Lietuvos senovė - subatvakariai, sekmadieniai, piršlybos, užgavėnės, naktigonės, vakarai prie balanos. Tai buvo kaip skaidrus šaltinis, kuris teikė džiaugsmo niūriu sovietmečiu. Pajutau, kaip myliu savo kaimo žmones, koks turtingas jų dvasinis pasaulis ir kiek praturtino mane.

Šios brangios šventės proga noriu prabilti ir prezidentės Grybauskaitės žodžiais: " ...Kai pasižiūri į tuos trisdešimt nepriklausomybės metų, tai mes labai sparčiai žygiavome ir mus vertina labai gerai. Išmokim labiau džiaugtis, didžiuotis, pasigirti. Nedejuokim. Ką daryti? Mokytis, keistis, išdrįsti siekti, būti nuoširdiems ir dirbti. Viskas mūsų rankose, nereikia nieko bijoti, tiesiog išdrįsti.

Laisvė trapi - kiekvienas savo darbais ir gyvenimu privalome ją sustiprinti..."

Noriu pridurti ir kito mūsų prezidento A.Smetonos žodžius "...Kas ištvers ligi galo, tas bus išvaduotas... šie Kristaus žodžiai šiuo sunkiu, nepaprastai sunkiu, metu mums ypač brangūs, bet sunku tiems ištverti, kurie netiki, kad ateis geresnė bei šviesesnė gadynė".

Geriausiai apie vasario 16-tą kalba poetas Sigitas Geda eilėraščiu

"Nepriklausomybės dieną"

Viešpats, kuris apsireiškė
baltu debesiu virš galvos,
tarė mums andai
žiemą šerkšnuotą:
"Būkit lietuviai
Priklausykite  tik nuo savęs,eikit patys.
Daviau jums kojas, rankas ir akis
Širdis įdėjau
Eikit jums skirtais keliais,
visi ir po vieną,
Gyvenkit ir mirkite gražūs,
užsiklodami savo žeme.

Dievas žiemą šerkšnotą
baltu debesiu nusileido virš gamtovaizdžio
apibrėždamas rėmais iš aukso
mėlynoj mėlynoj drobėj..

Eikim, tėve, eikim ,sūnau,
eikim ,mano artimas, tolimas drauge!

 

Sveikinu visus, myliu, apkabinu.

Jūsų Aldona Pliupelytė-Murmienė.

 

 

Komentuoti


Sukurta:

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 37 svečiai ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Slapukai

Scroll to top