Raimondas Guobis

Sekmadienį, šiek tiek anksčiau nei įprasta, Svėdasų bažnyčioje švęsti tituliniai Šv. arkangelo Mykolo atlaidai, paminėtas svėdasiškio, ilgamečio Traupio klebono kun. Stepono Galvydžio (1916 - 1999) šimtmetis, buvo svečių kunigų, giedojo Panevėžio Šv. Trejybės bažnyčios šlovintojų grupė, vyko konferencija, bibliotekoje atidaryta garbiojo kraštiečio jubiliejui skirta paroda. Dalyvavo šventėje ir būrelis butėniečių.

Šv. arkangelui Mykolui ir vienybei

Nors žmonių į atlaidus susirinko nelabai daug, tačiau procesijai pakako ir moterų ir vyrų. Legendiniame bokšte skambant varpams, aidint choro giesmei, vėliavų šilku šnaranti spalvinga eisena apjuosė šventovę. Priekyje baltu sidabru spindintį kryžių nešantis nepailstantis "maršalka" Antanas Stasiškis žengė, jam iš paskos trys "barškančios" vėliavos - šimtametis, ilgais kotais su skardos bumbulais viršūnėse, kuriuose, sujudinus barškėjo švininiai šratai. Trijulė, kurioje kartu su traupiečiu Antanu Kairiu bei svėdasiškiu, "seimūnu" Gintaru Tamošiūnu žengiau ir aš...

Iškilmingoms pamaldoms vadovavo kun. S. Galvydžio "dvasios vaikai" - Mielagėnų klebonas Marijonas Savickas ir Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios vikaras Rimantas Kaunietis bei vietinis klebonas Vydas Juškėnas. Kaip niekad, daug tikinčiųjų priėmė Švenčiausiąjį. Pamoksle kun. R. Kaunietis linkėjo Šv. Dvasios dovanų lietaus, pasitikėti Dievu, gyventi evangelija sekant, būti vieningiems, nugalėti pykti, ištiesti ranką gyventi krikščioniškoje vienybėje. Ir girdėjo tuos žodžius tie, kuriems oj kaip jie tiko ir reikalingi buvo. Tik ar pasitaisys, ar nugalės pyktį, bukumą peraugantį į neapykantą...

Apie Galvydžių šeimą

Nuskambėjus kun. S. Galvydžio parašytam Svėdasų himnui - istoriškai, kiek graudžiai bet daugiau viltingai giesmei: "Gyvuokite, klestėkite, brangieji mūsų Svėdasai..." prasidėjo atminties valanda. Prisiminus taiklų posakį, kad svėdasiškis svėdasiškį iš nosies pažįsta, man teko apžvelgti Galvydžių giminės istoriją, kalbėti apie Svėdasus, šią šventą žemę išauginusią nepaprastą kunigą, apie tėvelius Antaną ir Barborą bei penkių jų palikuonių gyvenimus. Daugiau papasakojant apie brolį Antaną, gabų, smagų vyrą, šaulį, 1941 m. sukilimo dalyvį ir Norilsko lagerių kalinį. Dar daugiau apie brolį Vytautą, kuris mokėsi Utenos gimnazijoje, buvo ateitininkas, 1940 m. pradžioje buvo sovietų areštuotas, kalintas, tardytas, mirti pasmerktas, bet išlikęs ir ką patyręs knygoje "Laisvė - ab divina providentra" surašęs. Citavau jo laišką apie svajonę sugrįžti atostogų į Lietuvą iš tolimosios Amerikos, kur nubloškė likimas: "važiuosim vėl Utenos didžiuoju vieškeliu, aplankysime pirmiausia smėlio kapą supiltą, ir visus kapus, nežinomų irgi neužmiršime, kad galėtume gyviems gyvą žodį tarti ir mūsų žemiška kelionė atrodys kaip sapnas. dainuosim tada su kolūkiečiais ir juoksimės, per ūsą braukdami baltą alaus putą, ir kiekvienas tarsimės esą "didvyriai". Gi tikrieji didvyriai atsilieps gegutės balsu pagirėje visais keturiais vėjais."

Garbiojo Stepono kelias

Apie garbiojo Stepono gyvenimo kelią, mokslus Svėdasų pradžios mokykloje, Užpalių vidurinėje, Rokiškio gimnazijoje, apie tikėjimu persmelktą aplinką subrandinusią pašaukimą, nelengvus mokslus Kauno kunigų seminarijoje, šventimus jau Lietuvoje šeimininkaujant sovietams - 1941 m. sausio 26 - ąją Šv. Gertrūdos bažnyčioje Kaune. Buvo šalta, po kojomis girgždėjo sniegas, didysis miestas dar miegojo, buvo bene penkta valanda ryto. Šventinimo apeigas atliko vyskupas Vincentas Brizgys. Grabnyčių šventėje, vasario 2-ąją vyko primicijos Svėdasų bažnyčioje. Prie altoriaus jaunąjam kunigui pagelbėjo vietinis vikaras bei bičiuliai seminaristai - nūnai palaimintuoju ar net šventuoju paskelbti siūlomas svėdasiškis Aleksandras Papučka ir Lionginas Neniškis, vėliau tikriausia legendinio Strazdelio dvasia švietęs Duokiškio klebonas. Apie kunigystę Vabalninke, Subačiaus stotyje, Klovainiuose, Šeduvoje, Ramygaloje, Anciškyje, Rageliuose, ilgesnę darbuotę Pušalote ir paskutinįjį žemiškąjį paskyrimą 1964 m. - į Traupį. Išmintingą ir universalų, drąsų ir pasiaukojantį kunigą, apie sovietų valdžios trukdymus, baudas už vaikų mokymą katekizmo. Pasaulio teisuolį, kuris vokiečių okupacijos metu su kun. Matu Kirliu pakrikštijo 70 žydų, išrašė jiems dokumentus su lietuviškomis pavardėmis, keletui šie liudijimai išgelbėjo gyvybę... Mūsų bičiulystę, susitikimus ir išsiskyrimą ties didžiąją Traupio kryžkelę, apie relikvija tapusią nuotrauką ant kurios užrašė: "Rašyk apie gyvenimą ir žmones, surask jų gyvenimo auksą".

Kalbioji Gražina ir Ferdinandas

Jubiliato giminaitė, žinoma etnologė Gražina Kadžytė šiltai dalijosi atsiminimais apie bičiulystę, dienas praleistas gerojo dėdės Stepono namuose, apie jo daugiašakę kūrybą bei veiklą, Šv. Onos atlaidus, misterijas, kunigų sambūrius... Kun. R. Kaunietis savo sentimentus išsakė jau pamoksle, pabrėžė, kad kun. S. Galvydžio išmintis, tėviškumas, švento gyvenimo pavyzdys buvo gerokai galingesnis už sovietinę ateistinę propagandą, tikinčiųjų persekiojimus mokykloje, apie jų - patarnautojų būrelį, "kardinoliškos" spalvos skraistes ir tuomet įsismelkusį supratimą, kad jie, nors dar vaikai, yra bažnyčiai svarbūs ir reikšmingi. Juozo Tumo-Vaižganto ir S. Galvydžio kūrybos paskaitė dar vienas svėdasiškis, aktorius Ferdinandas Jakšys. Prisiminė kaip dovanų iš garbiojo klebono gavęs stulą ir ją gal tūkstantį kartų dėvėjo mono spektaklį "Vaižgantas" vaidindamas.

Bibliotekoje

Miestelio bibliotekoje, "skaidriojoje istorijos erdvėje" - stiklo spintoje buvo atidaryta dokumentų, nuotraukų atspindinčių kun. S. Galvydžio gyvenimą paroda. Ten buvo ir pora senų parkerių ir studijų seminarijoje knygelė, ir fotografija Traupio Šv. Martyno namų globotinės, mažos mergaitės Agnės, kuri buvo paskutinioji kun. S. Galvydžio pakrikštytoji. Kur ji dabar, kaip susidėliojo šio vaikelio likimas?..

Klausėmės 1996 m. gruodyje mano įrašyto pokalbio su kun. S. Galvydžiu ištraukų - gyvo balso... Apie savo bičiulyste su minimu kunigu kalbėjo iš Levaniškio kilęs Antanas Kairys. Prisiminė kaip pasakėčių knygą spausdinti pagelbėjo, kaip bičiulis kunigas jį, dar mažą vaiką nusivesdavo už rankos prie altoriaus - patarnauti, ir daugybę metų tarnavęs. Dėkoju savo tėvams už auklėjimą, o kun. S. Galvydžiui už dvasinę užuovėją. Jau prie pakermošio sūriu, pyragais ir kitomis gėrybėmis turtingo stalo atsiminimais dalijosi Petras Petruškevičius, Marytė Savickienė, Aldona Saliamonienė ir atslinko pavakarys.

Pirmąjį spalio sekmadienį šv. arkangelo Mykolo atlaidai bei garbiojo kun. s. Galvydžio šimtmetis paminėtas Traupyje, kur gyveno ir Dievui bei žmonėms tarnavo net 35 metus.

Autoriaus nuotraukos:

 

 

Kun. Stepono Galvydžio pagerbti atvyko jo dvasios vaikai, buvę traupiečiai, kunigai Marijonas Savickas ir Rimantas Kaunietis

 

Etnologė Gražina Kadžytė pasakoja pasakėčių rinkinio "Mokytas varnėnas" istoriją

 

 

Procesijoje: svėdasietiškos kilmės L. R. seimo narys Gintaras Tamošiūnas (kairėje) ir traupietis Antanas Kairys.

 

Tautiškai pasipuošusios moterys - vėliavų kaspinus nešančios.

 

 

Sakymai ir pasakymai: kun. Marijonas Savickas ir aktorius Ferdinandas Jakšys

 

Kun. Steponas Galvydis įamžintas svėdasiškio Jono Kasčio raižinyje

 

Puikus pamokslininkas, buvęs Svėdasų klebonas Rimantas Kaunietis spaudžia ranką pamaldų patarnautojui Nojui Jakuboniui iš Butėnų