Raimondas Guobis

"Nei vienas centas nepasiliks Amerikoje", - tuomet, kai Lietuva vėl tapo nepriklausoma, kai sovietinė kariuomenė apleido pusę amžiaus okupaciniuose gniaužtuose kamuotą mūsų šalį, pasakė nemenkus turtus svajonių šalimi vadinamose Jungtinėse Amerikos Valstijos sukaupęs išeivis nuo Svėdasų, butėnietis Aleksandras Žemaitis.

Kelionė į laisvą tėvynę, bendramintystė su mylima žmona Marija - užmojis sugrįžus pirmiausia iš užmaršties prikelti ir pagerbti tuos, kurie sovietų okupacijos metais neįtikę ir nepatikę okupantams ir jų talkininkams bei statytiniams, buvo persekiojami, kankinami, kalinami, žudomi, kurie nelygioje partizaninėje kovoje už tėvynę aukojosi.

Ir vėl sugrįžo A. Žemaitis į Butėnus, kaimą prie Šventosios, į gimtinę. Vėl prisiminė šeimos istoriją: motina Emilija XX amžiaus pradžioje, dar prieš Didįjį karą su vyru bei dukrele Emilija iš Petrapilio sugrįžo į Butėnus, kūrėsi, darbavosi, bet vyras pasiligojo ir greitai pasimirė. Tuomet jauna našlė ištekėjo, į namus atėjo keliais metais jaunesnis "užkurys" - Feliksas Žemaitis iš Vikonių. Naujoji šeima greitai susilaukė kūdikio - 1911 metais gimė sūnus Aleksandras, vėliau dar ir Jonas, Valerija. Vyresnioji Emilija ištekėjo čia pat Butėnuose už iš Amerikos sugrįžusio Jono Juzėno, graži, garbinga buvusi jų šeima, jaukus svetingas vienkiemis paupyje prie Margavonės pievų. Aleksandras siekė mokslų, ėjo klases gimnazijoje, gerai perprato komercinę matematiką, buhalteriją ir tapo Utenos banko tarnautoju. Sėkminga sūnaus karjera ir neblogas ūkininkavimas Žemaičius paskatino ieškoti didesnio ūkio ir jie pardavę Butėnuose pirko gerokai stambesnį žemės sklypą su trobesiais Katlėriuose prie Utenos.

Aleksandras  - inteligentiškas, sumanus, žingeidus, jau prakutęs jaunas vyras su bičiuliais sumanė keliauti pasižiūrėti į Ameriką, pažinti ten verdanti gyvenimą, progresą, aplankyti pasaulinę parodą Niujorke. Nežinia ar ten vyko kaip turistas, ar buvo vienas iš Lietuviškojo Expo paviljono kūrėjų? Ten mūsų tėvynė buvo pristatyta kaip turtingos istorijos, meno ir modernios pažangos šalis. Parodoje rugsėjo 10 - oji buvo numatyta kaip Lietuvių tautos diena, o Europoje jau siautė Antrasis pasaulinis karas, 17-ąją Lietuvoje paskelbta visuotinė mobilizacija, o mėnesio pabaigoje sovietai pasiūlė pasirašyti savitarpio pagalbos sutartį - prasidėjo okupacija. Dauguma lietuviškojo paviljono eksponatų taip ir pasiliko Amerikoje, jie dabar vėl parvežti į Lietuvą ir eksponuojami Nacionalinio muziejaus "Garbės salėje". Aleksandras tuomet, nors ir galėjo pasilikti, sugrįžo į pavojų kupiną tėvynę. Nenuostabu, kad galutinai įsigalėjus sovietams jis buvo apkaltintas šnipinėjimu, amerikiečių agentu, mat raudoniesiems emisarams buvo nesuprantama, kodėl šis žmogus sugrįžo. Išvadavo staigus vokiečių puolimas, jau 1941 m. birželio 23-ąją buvo laisvas. Vokietmetyje vėl darbavosi banke, buvo trumpam įstojęs studijuoti į Kauno kunigų seminariją, o priartėjus frontui pasitraukė į Vakarus.

Amerika, Amerika ilgiems metams Amerika, puikiausios galimybės veikliam vyrui. Sukaupęs pradinį kapitalą investavo sėkmingai - pirko ir su didžiu pelnu parduodavo įvairų nekilnojamą turtą.  Su žmona, gydytoja Marija aktyviai dalyvavo lietuviškos bendruomenės veikloje, rėmė, kultūrines akcijas, spaudą, daug keliavo po pasaulį, visur stengdavosi susirasti tautiečių, pajuokaudavo, kad atostogauti keliautų ir į Antarktidą, jei pingvinai kalbėtų lietuviškai. Esat galimybei visuomet aplankydavo tėvynę Lietuvą, 1973 m. vasarą viešėjo Butėnuose, dalyvavo sesers Emilijos auksinėse vestuvėse.

Lietuvai tapus nepriklausoma sumanė tėvynėje įamžinti stalinizmo aukas. Žavėjosi, didžiavosi partizanais. Utenoje, kalvoje prie Dauniškio ežero sovietiniai budeliai užkasė daugybės lietuvių partizanų palaikus, ten kažkur gulėjo atėjūnų nužudytas Aleksandro brolis, Jonas Žemaitis - Maumedis, žuvęs 1948 metų rudenį. Kalnelyje imta statyti kryžiai, kryželiai, kai ką įamžinti tik simboliniais paminklais, nes jų kapai nežinomi. Čia ir partizaniškais kryželiais primenami Vytautas Kaulinis-Miškinis, Teodoras Kviklys-Klajūnas ir Antanas Kraujelis-Siaubūnas - panteonas, kurį vainikavo Aleksandro ir jo žmonos lėšomis pastatyta Marijos Kankinių Karalienės koplyčia. Klasikinių formų, modernus, baltasienis, aukštu bokštu spindintis statinys, architekto Algimanto Kuro ir jo pagalbininko Antano Remeikio suprojektuota, su užrašu "Gloria Victis" virš durų. Paskirta laisvės šviesa spindinčios šventovės šventinimui diena - 1993-ųjų  rugpjūčio 22-oji tampa ir A. Žemaičio laidotuvių diena. Naujoji koplyčia Kančių kalnelio viršūnėje tapo šio neeilinio lietuvio, patrioto iš Butėnų kaimo kapaviete.

Autoriaus nuotraukose:

 

IMG 2732

Kryžiais, kryželiais ir Marijos Kankinių Karalienės koplyčia įprasmintas Kančių kalnelis (piešinys nuo knygos apie Aleksandrą Žemaitį viršelio)

 

IMG 2731

Aleksandras Žemaitis: sovietų kalinio Kauno kalėjime portretas

 

IMG 2131

Aleksandras Žemaitis savo sesers Emilijos ir jos vyro Jono - Juzėnų auksinių vestuvių dieną Butėnų kaime prie Svėdasų apie 1980 m.

Komentuoti


Sukurta:

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 134 svečiai ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Slapukai

Scroll to top