Sveiki!
Raimondas Guobis
Nūnai jau daug metų Lietuvos respublikos seime ir visuomenėje skamba piliečių nuogastaujančių dėl žemės pardavimo užsieniečiams balsai. O ką apie tai manė tarpukario Lietuvos žmonės, tautos ideologai? Lietuvos Šaulių Sąjungos įkūrėjas, tautiškai nusiteikęs ir puikiai plunksną valdantis Vladas Putvinskis paliko didelį pluoštą straipsnių, kurie, manau, būtų įdomūs bei aktualūs ir šiandien. Pradėdamas „Įdomiosios istorijos“ rubriką pateikiu šio autoriaus minčių apie tautą ir žemę.
Šaulių Sąjungos laikraštyje „Trimitas“ 1930 m. kovo 6 dienos numeryje, straipsnyje „Žemė“ V. Putvinskis rašo, kad visos gyvybės gimdytoja ir maitintoja žemė visų tautų laikoma švenčiausiu turtu, kad visi kas gyvas – augalai, gyvūnai kovoja dėl žemės. Kas turi žemę, tas turi gyvenimo ir labo šaltinį, turi laisvę ir valdžią. Tauta be žemės – be ateities, paniekintas pasaulio įnamis, kampininkas. Lietuvis ypatingai myli žemę, jaučia su ja tvirtą ryšį, aukščiausias liūdesio išreiškimas matomas lietuvio vaizde – kaip „žemę pardavusio“.
Žemę tauta įgyja dviem būdais: leisdama į ją savo kultūros šaknis, našiai ją naudodama kūrybai ir ją gindama. Tauta sako: mano yra ta žemė, kurią aš valdau per mano paskirtą valdžią ir ginu nuo priešininko, kurią savo prakaitu tręšiu, kuria naudojasi kiekvienas mano narys. Teisėtas ir sveikas yra tautos noras turėti žemę pilnoje, grynoje, nedalomoje, išimtinoje savo žinioje. Svetimų tautų „piliečiai“ valdą žemę ir siekią skirtinų tautinių idealų jau peržengia svečių privilegijas, jie yra lyg žaizdos mūsų žemės kūne. Juo didesnis yra skaičius tokių žaizdų, juo greitesnis galo tautos kaipo pasaulio piliečio. „... Geriausias būdas nutautinti, užmušti tautos ateitį yra atimti iš jos narių žemę. Jeigu tautos nariai tvirtai laikosi žemės, tai nebaisios yra net laikinos, net šimtametės okupacijos, nes anksčiau ar vėliau tauta turės suverenitetą savame krašte“.
Noras išlaikyti žemę visais laikais tautos valdyme yra teisėtas ir sveikas. Kiekvienas Lietuvos žemės sieksnis yra tėvynės sieksnis. Mes turime girdėti, kaip verkia Lietuvos žemelė mindžiojama svetima koja, turime jausti kaip liūsta Lietuvos saulė girdėdama ne lietuvių kalbą ir kaip rūstinasi Lietuvos Dievas, matydamas mus paleidžiant iš savo rankų mums Jo pašvęstą žemę. Kiekvienas Lietuvos žemės sieksnis, parduotas svetimtaučiui guls sunkiu akmeniu ant lietuvio sąžinės. Kiekvienas įsigytas tautos sieksnis, tai laimėjimo žingsnis.
Autoriaus nuotraukoje:
Štai taip gražiai Lietuvos žemelėj šiemet sudygo žiemkenčiai.
-
Kategorija: Kitos naujienos
-
Paskelbta: 2017 m. sausio 16 d.
-
Peržiūros: 2192
Naujausi straipsniai
- Mišrių ir antrinių atliekų išvežimo grafikas 2024 m.
- Kryžiaus išaukštinimo piligrimystė
- Visi Šventieji Butėnuose
- Baltramiejaus šventės magija...
- Psichologinės gerovės grupiniai užsiėmimai
- Perkūno kirčio diena
- Narsiojo Jono takais...
- Menininkų kelio žavesys piligrimo iš Lietuvos knygoje
- Butėnų diena 2023: Pokario istorijos takais...
- Miestą tvirtovę aplankius...