Raimondas Guobis
Šventoji
Visi mes iš Šventosios. Kurį Butėnuose gimusį, augusį ar čia prigyti bandantį bepaklaustum, kas kaime jam nuostabiausia, visi kaip susitarę prabyla apie upę, apie Šventąją. Nors kiekviena karta tarsi išsaugojusi amžių tėkmėje paskendusį, nepalyginamai gražesnį upės paveikslą, bet ir šiandien savotiškai susenusi, sumenkusi ir nuliūdusi upė spinduliuoja šventa šios žemės dvasia.
Pasak legendų upė tą vardą pelnė savo vandens skaidrumu, pakrančių grožiu, pirmykščiu šventumu. Katalikybei įsigalėjus imta pasakoti, kad vardas atsirado po to kai kunigas ligonio laiminti važiuodamas netvirtu ledu pasukęs su žirgu, ir Švenčiausiuoju į sietuvą nugarmėjo. Butėnuose gi kadaise nesupratingiems mažiams apie kūdikių gimimą aiškindavo, kad juos sugavę upėje...
Šventoji - lietuviškiausia upė, ji ilgiausia vien mūsų šalies teritorija tekanti upė. Iš viso 241 kilometras gražiausiu ežerų vėriniu perskrostos tėkmės, svaigių vingių, skardžių, sraunumų, sietuvų, užuolankų. Apie 6 - 7 kilometrus Šventoji teka pietiniu Butėnų žemių pakraščiu.
Sakoma, kad ir pirmasis Butėnų gyventojas Butėnas apsigyveno trobelėje prie Šventosios, Čia pat,senos vinkšnos viršūnėje gyveno gandrai, kuriuos dar ir busilais ar tiesiog bucėnais vadindavo. Tai - jau iš lenkų kalbos, kur žodis bucian ir reiškia gandrą. Senuose, dar lenkų kalba rašytuose dokumentuose mūsų kaimo pavadinimas rašomas ne kaip kitaip, o Buciany. Reiškia - gandrai. Nenuostabu, kad šiuo metu sodžiuje šie paukščiai pamėgę - gyvena gal net septyniuose gandralizdžiuose, o vasaros rytmečiais jie savo kalenimu ilgiau pamigusius žadina.
Žemyn upe...
Butėnų Šventoji prasideda ten kur į ją įteka žavusis, kalnų upelio paveikslais turtingas Naruntis, kur paupyje driekiasi Sausoji Apydėmė, kur kadaise prie smėliakėlio stūksojo didžiulis, mitologinis akmuo, žymėjęs Janonių ir Butėnų dvarų žemių ribą. tolėliau pustomi, nūnai pušaitėmis žaliuojantys smiltynai, kanjonas - siaura, gili, akmenų priversta griova, su nedidučiu upeliuku dugne - Klyviu vadinamas. Čia pat prieš upės vingį giliausias duburys - Mačeikos sietuva, kurioje visada, kaip pririštas tūno didžiausias lydys. Didysis akmuo, srovės prarytas, o krante šviesi aikštelė, vienišas žilvitis - šimtmečiais susibūrimų ir švenčių tiek jauniems, tiek vyresniems vieta. Ant kalno, šalia kvapnaus šilelio - kaimo kapinaitės, karalių verta smulkiausių smilčių amžinybės kopa.
Netoliese paslaptingasis Bobakalnis, o paupyje Keliavietė - senosios brastos vieta, ja vedė kelias į Janonis, Varkujus, Debeikius, Trumbatiškį... Padvarė, šešėlį iš anapus metantys, visa tėkmė ūksmėje, Janonių dvaro parko senmedžiai, Akmenynė, kurioje po tamsiais akmenimis dar ir dabar glaudžiasi viena kita vėgėlė. Aukščiau stūkso, šviesiu pilkšvumu snaudžia didysis dvaro svirnas, ūkvedžio namas. Ne kas beliko iš šimtmečius ponų Jaugelių puoselėto grožio. O aukščiau ant kalvų baltakamienių beržų giraite švyti senosios kapinaitės. Ten kadaise stovėjusi i ir smuklė ir bažnytėlė su garsiais Šv. Lauryno atlaidais. Buvusi šventa vieta - Viešpatį pagarbinti ir susitikti.
Upė išsitiesia, gerą puskilometrį sruvena vakarų link, po to vėl kilpuoja, vingiuoja, veriasi skardžiais, į pakrantes smėlį pila, suka atgal vėl neria į vingį, juosia indiškąjį Puodžiunkiemį. Kalvotos ir kvapnios Margavonės pievų erdvės, šviesūs, padanges viršūnėmis siekiantys pušynai, upės " atrėžti" Pridotkai, Dominyko sietuva, Biržiečio brasta, anapus - Uolintos upelio žiotys, paslaptingoji Išteka, miško paslėptas Silvestro kalnas. O Butėnų žemės ties Vilkine duriasi su Grikiapeliais. Čia ir Milžinų kapų, V - VI amžiaus kapų - aštuonių supiltų kalnelių su akmenų vainikais likučiai. Pats daktaras Jonas Basanavičius čia 1910 metų vasarą žvalgėsi, o užrašuose pažymėjo, kad senkapis jau sunaikintas, vietinių smalsuolių - "tūlo Prūselio" iškasinėtas.
Tegyvuoja žuvys...
Upė ir jos žuvys, tai didi gamtos poezija. Atėjęs į paupį visada apsidžiaugi pamatęs žuvį. Ypač didelę, kaip ji žmogiško artumo pabūgusi neria į saugia gelmę.
Visais laikais senoliai vis prisimindavo, kad jų geraisiais metais tai nepalyginamai daugiau žuvies upėje buvę. Taip kalbėjome ir mes, tie kurie kibiųjų gružlių - kilbukų paprastomis, lazdyno kotais, meškerėmis po šimtą ir daugiau kasdien ištraukdavome. Gal net Dievas nežinojo kiek gi žuvų upėje tada buvo. Vėliau gi atsirado modernesnių, net brakonieriškų žvejybos įrankių, į upę pasruvo Utenos miesto pramoninės nuotekos, o kai pradėjo krėsti elektra, tai žuvelėms išaušo liūdnos dienos - mažai jų bepasiliko. Didelė nuodėmė šventai upei, nuodėmė bendruomenei, kad atsirado ir mūsų kaime augusių žmonių tapusių pragaištingaisiais "elektrikais".
Išgyvename naujus laikus, atrodo, kad naujųjų kartų senoliai galės pasakoti neįtikėtinus dalykus - upėje dabar žuvies daugiau nei mano vaikystėje. Jau priėjęs prie vandens pamatai žuvų, ir vis daugiau ir vis didesnių. Saulėtą vasaros dieną jos tiesiog žaibuoja vandenyse, pamatai ir kuojų, ešerių, šapalų - šitų tikrųjų upės gyventojų jau nepaprastai didelių, net iki penkių kilogramų milžinų pasitaiko, žvejams tvirčiausius kabliukus nulaužo. Yra ir didelių lydžių, sietuvose snaudžiančių, mažystėje didžių drąsuolių - už Mačeikos sietuvos, kilpoje, visai pakrantėje prie akmenėlių pažinau vos ne naminį, vos ne ranka paglostomą. Džiugu, kad jau ir daugelį metų visai nebematytų kilbukų atsirado, nors jų dar taip nedaug, jie dar taip nedrąsiai maži, daugiau ir vėgėlių, bet ar pamatysime kada belupes ar milžiną šalvį.
Paupyje gali pajusti Rojų. Ramybe, amžinybe srovena tėkmė, linguoja žolės, nardo žuvys, skrajoja, zuja mėlynsparniai žydkumeliai, sako, kad jų skraidyklės tobuliausia Dievo konstrukcija, į smėlio šlaitų namelius sugrįžta urvinės kregždės.
Visi į dvarą
Paslaptinga, lyg tai dviejų kepurių upės link stačiu šlaitu besileidžianti, į kaimavietę lyguma besidriekianti kalva Bobakalniu vadinama. Pasak senolių, prieš vidurnaktį gali kalno gelmėse girnomis malant, dundant ar dar ką išgirsti, tarsi ten dvaras būtų prasmegęs. Archeologas Petras Tarasenka rašė, kad ant kalnų apaugusių mišku ir Bobakalniais vadinamų, senovėje, pilis priešams užpuolus, slėpdavosi moterys su vaikais, gyvuliais ir kitu turtu. Tad, netoliese, reikėtų ieškoti piliakalnio. Apylinkėje žinomas dar vienas taip vadinamas kalnas - pačiame Svėdasų seniūnijos pakraštyje, jau Duokiškėnuose, Šeduikių kaime stūksantis.
Atminties tiltu pasiekė žinia, kad kadaise Butėnų dvarą valdęs ponas Tizenhauzas. Archyvuose išlikęs 1671 m. gegužės 13 dieną surašytas dokumentas, patvirtinantis, kad ant Bobakalnio buvęs dvaras priklausė ponams Komarams ir tuo metu buvo parduodamas Sterkonių prie Debeikių ponui Kušeliauskui. Mediniai rūmai su koklinėmis krosnimis, durimis geležies užraktais, svirnai, tvartai, bravaras ir kažkur netoliese buvusi smuklė. Ten minimi ir kaimo gyventojai, senokai išnykusios Putrų, Imbrasų, Butėnų šeimos, taip pat ir Žvirbliai, Pakštai... Pačioje XIX amžiaus pradžioje apie dvarą jau nieko negirdėti, gal jis sunyko žlungant legendinei Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, tik pasakojimų nuotrupos, kad butėniečiams tekdavę eiti darbuosna už upės ir į netolimą Liepagirių dvarą. Prieš baudžiavos panaikinimą kaimas priklausęs grafų Marikonių Svėdasų dvarui.
Bobakalnio kalvoje surasta senų koklių, plytų, molinių keptuvių liekanų, smulkių monetų... Butėnų dvaravietė 1993 m. įtraukta į archeologijos paminklų registrą.
Didkaimis
Butėnai žemės plotu, o kartais ir gyventojų gausa, čia tekdavo kartais nusileisti Daujočiams, buvo didžiausias Svėdasų parapijos kaimas. Nuostabaus ilgumo kaimo gatvė, "ūlyčia" vadinama, stebuklingoje vietoje, į pietus atgręžtoje dešiniojo Šventosios kranto terasoje driekiasi visą kilometrą iš rytų į vakarus. Mąslus sodietis pasakęs, kad neskubiai žingsniuodamas, bet mikliai žandikauliais maldamas kol pereisi per visą kaimą gali visą virtinę "barankų" suvalgyti.
Buvo laikai, kai gyventojų net virš 400 krutėdavo. Ir daugiausia jaunų, džiaugsmingų. Baudžiavos laikais šeimos ypač stipriai suformuotos, juk dvaro savininkai ir jų pasamdyti "vadybininkai" - ūkvedžiai ir tijūnai stengėsi, kad kiekviename valakiniame ar menkesniame kieme pakankamai darbininkų būtų, kad iš neypatingai derlingos žemelės kuo didesnį derlių surinkti galėtų.
Štai 1835 metais buvo 39 kiemai su 322 gyventojais: 140 vyrų ir 182 moterys, net devyniuose ūkiuose šeimininkavo Žvirbliai, Ožių( Kazlauskų) buvo 5, Pakštų - 4, po dvi Juzėnų, Juškų, Putrų, Vilučių, Valuntų bei Milčiuko, Mačeikos, Kubikio, Prūso, Imbraso, Vigėlio, Barono šeimos. Andriejaus Valuntos sodyboje glaudėsi vienintelė legendinės giminės atstovė - Anelė Butėnienė, 38 metų našlė su vaikais: Steponu (20), Vincentu (8), Agota (5), Agniete (2).
Jauna, gausybe vaikų turtinga ir džiugi bendruomenė, gyventojo amžiaus vidurkis apie 24 metai, vaikų iki dešimties metų net 117, nuo 10 iki 20 metų - 73, o 80 metų tesulaukusių - vienintelė Ona Putrienė. Populiariausi vardai - Barbora, Agota, Viktorija, Rozalija, Anelė, Uršulė, Juozapas, Liudvikas, Motiejus, Antanas, Jonas, Mykolas.
1866 metais kaime buvo 370 gyventojų, jų tarpe ir viena šimtametė - Liudvika Ožienė, mirusio Mykolo Ožio našlė, 1900 metais - 395 gyventojai. Sąraše sudarytame 1909 metais net dvylika Žvirblių šeimų, pažymima, kad septyni sodiečiai išvykę į JAV ar kokią kitą šalį. Gyventojus surašant 1923 m. buvo 75 sodybos su 404 gyventojais, ne mažiau būta ir iki pat aštunto dešimtmečio vidurio, bet 1978 metais Butėnus prijungus prie Svėdasų kolūkio gyventojų ėmė mažėti, po 1990 metų prasidėjo tikriausias nykimas ir šiuo metu didkaimis gyvas vos šimtu daugiausiai vyresnio amžiaus piliečių. Ar sugrįš žmonės į Butėnus, ar suras čia žemiškosios gerovės šaltinius, susikurs jaukų gyvenimą ir išgyvens laimę?
Ėjo vaikučiai į mokyklėlę...
Skausmingai kaistanti nusukta ausis, jaudulys, drebantis balsas, slebizas atsakinėjant - kai esi iškviestas ir stovi prie mokytojo stalelio. O mokytojas baugus, griežtas, suprantąs, kad reikia ne tik mokyti bet ir auklėti, pastebėjus "ožį" tuoj pat jį išmušti prasikaltėlio kailio negailint.
Daraktorius Pranas Kaminskas iš kaimyninio Grikiapelių kaimo, eidamas po kaimus, tais spaudos draudimo laikais, mokė vaikus skaityti, rašyti, skaičiuoti ir poterių lietuviškai. Paliko paliudijimas, baudžiamosios bylos dokumentai bylojantys, kad 1899 metais mokyklėlę Butėnuose užklupo caro žandarai. Atsipirko tuomet baudomis, bet švento darbo nemetė. Žinomi mūsų kaimo vaikučius mokę - Juozapas Juzėnas, Jonas Juška, Prūsienė, Stukelis. Bendruomenei prašant 1910 metais kaime pradėjo veikti rusiška, valdiška pradžios mokykla - "narodnaja škola" įsikūrusi erdviuose Augustino Žvirblio namuose. Žioploka mokytojo dukra ruskaitė neatsargiai pašaly žarijas iš virdulio papylė - įsiplieskė gaisras ir mokykla iki pamatų supleškėjo.
Vėlyvą 1918, o gal 1919 metų rudenį kaime apsigyvenus iš Petrapilio atvykusiam mokytojui Antanui Pliupeliui ėmė veikti lietuviška pradžios mokykla. Moksleivių susirinkdavo ir 80, vėliau - 40-50, o į pabaigą - net mažiau nei 20, kol 1971 metais mokykla buvo uždaryta, o butėniokai mokslus nuo pat pirmosios klasės "čiupinėjo" jau Žaliosios aštuonmetėje.
Mokykloje dirbo, vardan kaimo šviesos stengėsi mokytojai Balys Brazauskas, Liuda Samaitė, Paulius Glemža, Antanina Paškevičiūtė, Kazys Musteikis, Ona Kunigėlytė, Stasė Mikliušytė, Apolonija Gliaudelytė - Pakštienė, P. Lapelis, Jonas Dagys, Matas Čiučkis, Janina Gaigalaitė, Stasė Vaičiūnaitė, Valentina Railaitė ir paskutinioji istorinės mokyklos mokytoja Irena Guobienė.
Teliko kaime net trys istoriniai pastatai, kuriuose yra veikusi mokykla - Vitaliaus Barono ir Damijono Prūso trobos, bei specialiai mokyklai apie 1955 metus pastatyti namai.
Istorijos ruletė
Po baudžiavos panaikinimo atsigavo, suklestėjo ūkis, žmonės prasigyveno, prikaupė rublių, pirko ko norėjo, o daugelis net į taupomąją kasą Svėdasuose dėjo. Ir vis dešimtimis, šimtais, toliaregiškai ir išdidžiai net savo mažamečiams palikuonims sąskaitas atverdami.
Vieni pirmųjų, 1912 metais suskato žemę į vienkiemius pasidalyti, net 1278 hektarų plotą, bet labai jau savo sodybvietes brangino - išsikovojo, kad žemėtvarkininkai visiems jas paliktų, kad nors kartais išsikėlę į atokias "kolionijas" į senąjį kaimą sugrįžti galėtų.
Tuoj užgriuvo Didysis karas, o 1915 m. vasarą frontas sustojo ties Šventąja kelioms savaitėms, malėsi kareiviai rusai - kai ką apiplėšė, kam vaiką įtaisė, o Augustiną Žvirblį kardais sukapojo. Vokiečiai beveik nesirodydavo - tik kartais užslėpto turto, o ypač maisto ieškoti, šieno prievoles administravęs storašiknis germanas - "Šieninis" suviliojo ir išsivežė į svečią šalį gražuolę Pakštaitę. 1918 metų vasario 16 - ąją pradėjome kurti nepriklausomą Lietuvą.
Ūkyje stengiamasi daugiau auginti bekonų, geriau prižiūrėti karves, mat iš jų pieno buvo gaminamas eksportinis sviestas. Butėnuose 1930 metais įkurtas Svėdasų bendrovės "Laimė" grietinės nugriebimo punktas, ūkininkai susibūrė į kooperatyvą, pasinaudodami valstybės parama įsigijo modernią kviečių valymo mašiną - "treijerį", fuktelį, svarstykles. Ūkio pažangos subtilybių mokytasi kursuose, iš gausiai leidžiamos spaudos, aktyviai naudojama sėjomaina, tręšiama mineralinėmis trąšomis. Kultūringai linksmintasi gegužinėse, vakaruose su vaidinimais, deklamacijos šokiais, kaimo jaunimas priklausė pavasarininkų, angelaičių organizacijoms, vyresni - šauliams, "Jaunajai Lietuvai", brandžių katalikų organizacijomis.
Katalikės moterys melsdamos taikos ir palaimos šaliai bei savo kaimui 1940 m. vasarą pastatė kaimo kapinėse kryžių. Kryžius užgriuvo žemę ir žmones 1940 m. - kraštą okupavo sovietinė Rusija, 1945 m. birželio sukilimą parėmė ir ginkluotų Butėnų vyrų būrys. Sovietams sugrįžus 1944 m. gruodžio 23 d. po apylinkę siautėję vietiniai aktyvistai ir kareiviai nužudė brolius Kazį ir Vladą Pakštus, trečiasis - Bronius mirė Rokiškio kalėjime. Pokario partizanų kovose dalyvavo Povilas Baronas - Briedis, Steponas Šukys - Mauzeris, Petras Pakštas - Gintaras, Jonas Milčiukas, Jonas Žemaitis - Maumedis, Vytautas Vilutis - Perkūnas...
Kolchozas buvo įkurtas 1949 m. rudenį - "Banga" ir "Švyturys", kurie greitai buvo sujungti į vieną, didesnį Mičiurino vardo, kurio pirmininku daug metų darbavosi Vladas Kalčys. Kultūros mamai ir biblioteka, jos siela Irena Kazlauskienė, linksmi vaidinimai, smagūs dainininkai ir nuostabusis etnografinis teatras - mokytojos Aldonos Murmienės sumanytas.
Butėniečiai
Kiek gi musų šiame rojiško grožio žemės kampelyje per amžių amžius gyveno, kiek savo gyvenimu dvasios šviesa ir darbais sūraus prakaito paženklintais pasaulį vis geresniu stengėsi padaryti. Ką mes linkę atsiminti? Pirmiausia tuos, kurie buvo kitokie, kažką ypatingo nuveikė, moksluose ir darbuose pasižymėjo. Nors brangiausieji, svarbiausieji - tylieji, romieji, darbštieji, pamaldieji, kaip rupi duona, kaip žemės druska jie didūs. Tie, kurie gimė ir visą gyvenimą kantriai su meile ir džiaugsmu tėviškės kaime pragyveno - žydėjo ir nužydėjo ten, kur gerasis Dievulis pasėjo.
Jonas Juška - JAV lietuvių, socialdemokratijon linkusių veikėjas, prekybininkas ir pjesių kūrėjas bei vaidintojas, Liuda Žvirblytė - pirmoji sodietė baigusi Lietuvos Universitetą, istorijos mokytoja, šaulė, tėvynės patriotė, Sibiro tremtinė, Jonas Mačeika - mokytojas, šaulys, sporto ir turizmo entuziastas, Sibiro tremtinys, Zenonas Valunta - smagus vyrukas, grioviakasys, eigulys, liaudies meistras sukūręs nuostabiausią skulptūrų iš kelmų sodą, Aleksandras Žemaitis - bankininkas, sėkmingas prekiautojas nekilnojamu turtu JAV, Marijos Kankinių Karalienės koplyčios Utenoje statytojas. Zenonas Prūsas - miškininkas, technologas, gražiausius gyvenimo metus paaukojęs JAV, finansavęs didaus paminklo partizanams Svėdasuose statybą, Janina Prūsaitė - jo sesuo, žymi biologė, Antanas Šukys - inžinierius technologas, ekonomistas pastatęs pirmąjį fabrikėlį Butėnuose - terpentino, deguto ir medžio anglių gamyklą dar 1935 metais.
Garsūs išeivių iš Butėnų vaikai - bankininkas, pasirašęs ant visų 1922 m. litų banknotų Adomas Prūsas, literatūros klasikas, "Parduotų vasarų" ir "Sakmės apie Juzą" autorius Juozas Baltušis - Albertas Juzėnas, profesorius Kazimieras Pakštas - garsusis keliautojas ir geopolitikas, pirmasis lietuvišką trispalvę išskleidęs prie Viktorijos krioklio Afrikoje, planavęs į vieną vietą sutelkus išeivius iš Lietuvos sukurti atsarginę tėvynę - Dausuvą.
Nepriklausomybės žingsneliai
Buvo gyvi nepriklausomybės daigeliai Butėnų žemėje visais, net slogiausiais okupacijos metais, pašnekėdavo senieji apie nepriklausomą Lietuvą, šen ten buvo galima gauti pasiskaityti anų laikų spaudos, išgirsti nors vieną gyvą tautinį žodelį radijo laidose iš Vatikano bei Amerikos balso ir Laisvosios Europos programose. Ūžė traškėjo nuo sovietinių trukdymų vėjo bet ir lempiniai imtuvai ir modernieji "Vef 201" laisvą žodį sugaudavo.
Prasidėjo "perestroika", tuoj ir Sąjūdis, ir mūsų kaime suplazdėjo trispalvė, ir mūsų kaime laisvės pavasaris išaušo. Jau 1989 m. vasarą butėniečiai pasakė pirmąjį naujosios Lietuvos paminklą parapijoje - Šv. Jono Krikštytojo koplytstulpį paplentėje prie Narunčio upelio, jaunimas kaimo kapinėse sumūrijo atgimimo aukurą, įvyko butėniečių suvažiavimas, 1990 m. pastatytas gražiausias parapijoje kryžius - ir vėl didžiulė šventė, vėl suvažiavimas. Veikiai sugriuvo ne tik kolchozai bet ir bendrovės, susikūrė keletas smulkokų individualių, į pienininkystę linkusių ūkių, buvusiose dirbtuvėse - medžio apdirbimo cechas, kas labai nori darbo dar suranda. Anksčiau veikusi kaime parduotuvė prieš keletą metų užsidarė ir kažin ar kada beatgys, produktų tenka važiuoti į miestus arba pirkti iš beveik kasdien užsukančių autoparduotuvių... Tiesa, veikia du "taškai" kur džiaugsmo ar nerimo sunkią valandą gali įsigyti pigaus vyno ar dar kai ko.
Didis džiaugsmas, šviesa ir pavyzdys - iš amžių pelenų atgijusi Baronų sodyba. Sovietai Povilą nušovė, brolį Petrą išgynė į užjūrį, o Juozą įgrūdo į lagerį, sodybą nušlavė nuo žemės paviršiaus. Juozo sūnus, sėkmingas naujosios Lietuvos verslininkas Petras Baronas pastatė kaimo turizmo sodybą, iškasė Kerpio ežerą, pasodino sodą, didžiulius plotus miškų, įkūrė elnyną, gyvena, džiaugiasi ir Butėnų kaimu rūpinasi, dalinasi.
Didžiųjų švenčių proga ir Butėnuose kyla, laisvai vėjyje plazda mūsų trispalvės - nors kol kas vos kelios, bet tikėkimės kada nors suplazdės prie kiekvienos trobos, kiekvienas bus savo tauta ir valstybe besididžiuojantis pilietis ir patriotas.
Kaimo dvasia
Kur eiti, kur žvelgti, kur gerosios kaimo dvasios ieškoti. Švento pasaulio didybės ir džiaugsmo tiesiog kupinas Šventosios slėnis, skaidriai melsvas upės kaspinas, ūksmė po mūsų vaikystė, jaunystės ir brandos palydovu vienišu žilvyčiu, aplink žaliuojantys šilai. Rodos dangų remiantis Bobakalnis, Pradagos kalnas, Klyvio konjonas, kapų kalva, senasis dar 1892 metais pastatytas bet dar tvirtas, aukštaitiškas, ornamentus beveik nubarstęs kryžius, senosios pieninės namelis, vakarinis kaimo pakraštys - Kėkštagalis, senoji Apaliutės Pečiūraitės gryčia - su asla, su sena moline krosnimi.
Didžioji vinkšna - puošniausias ir didžiausias kaimo medis, gamtos paminklo žymės vertas. Mokytojo Pliupelio namas - stilingas, aukštas, erdvus, modernus iš tarpukario, su Gedimino stulpais ant laiptų briaunos, tik žinančiam atvira senoji "ūlytėlė", senos, ilgos šimtmečius skaičiuojančios Navikų ir Juškų gryčios ir daugybė, daugybė sielai mielų, gaivių vietelių. Juk paprastai žaviausias erdves surandi pats vienas. Butėnieti, kur bebūtum, kur begyventum nepamiršk savo žemės, nebūk abejingas, neužleisk jos, bet išlaikyk bet tausok, puoselėk brangink, sugrįžk ir surask savo žemišką laimę ir sielos ramybę Butėnuose.
-
Paskelbta: 2015 m. sausio 26 d.
-
Peržiūros: 9374
Komentuoti