Piliakalnio aidas...

Raimondas Guobis

Kaip aš ieškojau piliakalnio, ką mane Šventame miške Dievas pasakė... Kaip dailią "auksinę" lazdą išsilaužiau, kaip klajojau po Valintos ir Ivonės santaką ir ten piliakalnio ieškojau, kaip apie pono Jaugelio mišką, Didšilį ir kitus dalykus dar daugiau sužinojau.

Naujųjų metų diena... Šiluma, po lietaus ne tik melsvas, rausvas, bet miške žalias žalias pasaulis. Minčių tėkmėje tolimų tolimų laikų, Tėvo atmintis, sekmadienis, žydų palaidojimo vietų lankymas, paminklinis akmuo, nulaužta ir priklijuota jo juoda skiauterė. Šūviai skambėjo čia. Užrašas ant monumento labai teisingas, kad tai padarė naciai ir vietiniai jų talkininkai. Vyžuonų žydų kapavietė pirmapradžiame, spalvomis ir vaiskumu užburiančiame šile. Aplink - riešutynas didysis, čia pat po šlaitu stačiuoju, savo leduotomis akimis lankstuose miegančios senvagės. Ilgai nešiota mintis, suvokimas, kad iš šio Švento miško kur seniai seniai, dažnai dažnai su Tėvu riešutaudavome išsipjauti lazdyno lazdą piligrimystei... Šventas miškas, šventa diena, tad "auksinę" saulėje tauriai spindinčią lazdą man atidavė tik sulaisčius žemę krauju... Viskas taip dieviška ir teisinga.

Piliakalnio aidas, jo dvasia viliojanti. Surasti legendų kalną, tą apie kurį išskaičiau senuosiuose Jononių dvaro dokumentuose, kur juodu ant balto, žąsies plunksna parašyta, kad pono Jaugelio žemės ribojasi su Piliakalnio vienkiemiu. Kur jis? Kurioje pusėje. Paieška tęsėsi. Žemės vardynas Vilniuje, mokytojos Liudgardos Plungienės 1935 m. surašytas dokumentas su Gerkonių kaimo žemėvardžiais, kur surandu įrašytą vietovę Piliakalniu vadinamą ir šiek tiek sunerimstu, nes nors ir stačiais šlaitais, tą kalva ariama, ten sėjama ir pjaunama. Gal kažkur dar kitur yra tikrasis piliakalnis.

Gerkonių kaimo senolė Miškinytė tuoj už senųjų kapinaičių, pasivedėjusi mus į palaukę, parodo už plačios pievos kyšančius senmedžius - ten ta vieta, ten buvo Ražanskų sodyba, ten yra status kalnas, kurio šlaitas, toks pat, kaip klojimo stogas. Tuomet buvo rugpjūtis, po liūties, aukšta pieva spindėjo šlapumu ir mes nebenuėjome...

Pirmoji jubiliejinių Piliakalnių metų diena buvo pati tinkamiausia naują senovės lietuvių kalną surasti. Piliakalnio dvasia, jausmas ieškančiojo, šviesi laukimė, lygi lygi Ražanskų sodybvietė, prašmatnių - skaldytų akmenų bei raudonų plytų pamatų likučiai, tvartus menantys akmenys, medžiai. Tolyn, link Volintos slėnio, matyti kaip alksniais užaugusiame guote vingių vingiais teka tas upeliukas. Už jo vėl kyla šlaitas, žvėrių takai, stirnų kanopų pėdos drėgnoje žemėje, nuo kalvos kairėje melioracijos griovio tiesumu per akmenėlius sruva nedidukas Ivonos upelis. Santakos pasaulis dar žemiau, o aš kopiu aukštyn. Alksnynu užaugęs statokas šlaitas bet piliakalnio jokių požymių... Už kalvynų miglose stūksančio Sprindžių vienkiemio siluetai. Ir šen ir ten, o kur gi tas piliakalnis, gal tas status šlaitas užaugęs alksnynu ir yra piliakalnio vardas?

Nuotraukose:

Ar tikrai kažkur čia snaudžia piliakalnis?