Sekminių piligrimystė į Vilnių

Raimondas Guobis

Vasara ne tik poilsio, linksmų pramogų bet ir dvasinės piligrimystės laikas. Pirmasis šių metų sekmadienis išauš kaip dviguba - Tėvo dienos ir Sekminių šventė, ir ta proga pulkelis svėdasiškių išsirengė į piligrimystę - pasimelsti einant Vilniaus Kalvarijų kryžiaus kelius.

Pasak istorinių šaltinių, krikščioniškoje tradicijoje populiarius, Kristaus kančios kelią Jeruzalėje primenančius Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelius 1663 m. įrengė vyskupas Jurgis Bialozoras. Tradiciškai, čia, prisiminti Kristaus kančių ir padėkoti, paprašyti Sekminėse rinkdavosi lietuvių iš etnografinės Lietuvos bei tolimesnių vietų. Yra išlikę liudijimų kaip pačioje XX amžiaus pradžioje į Vilniaus Kalvarijas pėsčiomis ėjo didelis būrys svėdasiškių. Eisenos priekyje kryžių nešė pamaldusis Nikodemas, dar du vyrai paskui jį žengė su nedidelėmis bažnytinėmis vėliavomis. Po savaitės sugrįžtančių savieji laukė ties parapijos riba, Šaltiniuose įrengtais garbės vartais. Susitikimo džiaugsmą ypač įsiminė Butėnų vaikai, kurie buvo apdalinti iš Vilniaus atneštais riestainiais.

Šių metų Sekminių oras buvo malonus. Kančios keliui vadovavo vyskupas Arūnas Poniškaitis, septynių kilometrų atkarpoje tarp aukštų kalvų ir gilių slėnių įrengtą 35 stočių kančios atminties kelią įveikėme per dvi su puse valandos. Kai kur kalnai labai statūs, slėniuose leidžiamasi siaurėjančiu kupliu takeliu, peržengiamas Cedrono upelis, kylama į simboliniais vardais vadinamas Golgotos, Marijos, Siono, Alyvų kalnus. Kelyje net dvidešimt mūrinių, dailių koplyčių, vieni mūriniai ir septyni mediniai vartai. Prisimename ir tai, kad 1962 m. sovietų valdžios įsakymu visos šitos koplyčios, vartai buvo nugriauti, tik sugrįžus tikėjimo laisvei 1990 - 2012 metais stotys vėl atstatytos.

Einama per seną mišką, kurio medžiai, milžiniškos pušys tiesiog užburia savo grožiu ir didybe. Visoje, gal trijų šimtų, ar net gausesnėje maldininkų voroje puikiausiai girdėjosi vedančiųjų bei giedančiųjų balsai, nes keli savanoriai žengė kartu su ant nugarų užkabintais garsintuvais. Savanoriai siūlė ir atsigerti vandens. Palaiminga. Prisimenant Kristaus kentėjimus, juk Jo kančių apmąstymas yra geriausia malda, žadinanti mumyse tikėjimo, vilties ir Dievo meilės jausmus, tikrą gailestį už nuodėmes, kurios kaip tik ir buvo Išganytojo kančių ir mirties priežastis. Pamąstymuose buvo kalbėta apie šių dienų skaudulius, apie akimirkas kuomet žmogus būna nesuprastas, apleistas, paniekintas arba panašiai pats su kitais elgiasi. Apie mums didiems darbams ir žygiams atlikti suteiktą tikėjimo drąsą, primenant, Kad Jėzus eina ir per seną ir naują, kad jis suteikia mums viltį, prasmę mūsų gyvenimui ir darbams, kuriais Šv. Dvasios įkvėpti kuriame naująjį Dangaus miestą.

Autoriaus nuotraukose:

Vilniaus Kalvarijose už visus svėdasiškius bei anykštėnus nepamiršusios pasimelsti moterys iš Svėdasų Šv. arkangelo Mykolo parapijos stabtelėjo prie vartų į Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčią. Iš kairės: Aldona Žilytė, Irena Guobienė ir Aldona Morkūnienė