Raimondas Guobis

Paskutiniąją spalio mėnesio dieną, sekmadienį, patį vidurdienį prasidėjo tautinis patriotinis, pagarbios atminties piligriminis žygis „Viesulo žiedas“. Žygio, kuriame dalyvavo septyniolika piliečių, metu prisiminta krašto istorija, legendos, žmonės, melstasi prie sakralinių paminklų, prie Viesulo bunkerio likučių prisiminti pokario partizanai, tikra dvasinė puota buvo prasmingomis kalbomis, prisiminimas, įžvalgomis turtinga vakaronė. Pasistiprinta puikiai iššutinta aviena, šiek tiek dėl linksmumo išgerta ir daug daug dainuota.

Ar iš tiesų į žygį eina vien seniai? Na ne, kartu su mumis žengė ir septynmetis linksmuolis Aras ir jaunasis šaulys Karolis, tačiau daugumos metų vidurkis apie šešios dešimtys. Sakyčiau vieni vadai, tačiau kur gi pasidėjo kariuomenė? Kaipo ją surinkti, kaip pritraukti kuo daugiau žmonių, kad partizanų pagerbimas, pasididžiavimas pokario kariais taptu masiniu.

Po trumpos įžangos, supažindinimo su maršruto istorija bei įdomybėmis, vėjuje plazdant Lietuvos ir Aukštaitijos vėliavomis žengėme iš Juozo Tumo–Vaižganto gimnazijos kiemelio Moliakalnio link. Šiek tiek atsilikęs nuo žygiuojančių iš paskos važiavo gurguolininkas, kumelaitės Auksakartės tempiamame vežime sėdintis ir linksmai besižvalgantis Gintas Valevičius. Tik išėjus iš miestelio ūžtelėjo vėjas, tamsiu mėliu bangavo Beragio ežeras, pro lapus numetusius medynus žvelgėme į Sunsiaurio sąsmauką, seklius, salą, bandėme įžvelgti aname krante stūksančius grafų Marikonių dvaro mūrus. Pakilome į kalvas, prie mažojo kryžiaus stabtelėję prisiminėme Šventraščio žvejus ir legendinį Beragio žveją Juozą Pilkauską – Gurniką. Dešinėje pasiliko paslaptinga Kirdeikio kalvė, juk kalvėje ir nelabąjį nukaunančią sidabrinę kulką kadais nukaldavo. Ilgėliau stabtelim prie didžiojo Moliakalnio kryžiaus pastatyto jubiliejiniais 2018 metais. Ugnies nešėjas Algimantas Čaplinskas uždega žvakelę ir pradedą maldą, taip pat sugiedame giesmę „Kur augai tu šventasis kryžiaus medi?..“ Melstasi ir baltosios Šv. Stepono koplytėlės, o ant plačias Vaduvų karšto erdves atveriančio Sakalo kalno kalbėjome apie kalno viziją, apie kalną kaip vietą maldai, susitikimui su brangiu žmogumi, pačiu Dievu. Prisiminti Kalno pamokslo žodžiai: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų dangaus karalystė...“

Nusileidus į didįjį slėnį gėrėjomės vienišos pušies grožiu ir didybe. Žengėme per paslaptingai dunksintį durpynėlį, vos žymiu keliuku, kol įžengėme į šviesų, paslaptingą šilą. Kopėme smiltėtu keliuku aukštyn ir sustojome prie Alberto Nakučio–Viesulo būrio slėptuvės – bunkerio likučių. Atminties valandėlė ir Algimanto apygardos partizanams skirta dviejų Algimantų atliekama daina „Purpurinis vakaras“. Žodžiai ir gitarų skambesys bei A. Barono bei A. Čaplinsko nuoširdumas. Pribloškiančios, papiktinančios gražuolio šilo kirtimų erdvės, sunkiai atpažįstamos kalvos, keliutė į dešinę, drebulynas ir vėl pušynas, kol sustojame besileidžiančios saulės nuauksintoje palaukėje, kelių kryžkelėje prie mūsų pasaulį sergstinčio Rūpintojėlio koplytėlės pušyje. Malda ir partizanų atmintis, žygio pabaigos tiesioji – pašilio kelelis į partizano Jono Meškausko–Caro tėviškės sodybą.

Šioks toks nusivylimas, kad neatvyko mūsų sąskrydyje žadėjęs dalyvauti legendinis partizanas Jonas Kadžionis–Bėda, tačiau netrumpą valandėlę pasakojimais apie Svėdasų krašto, Aukštaitijos partizanus džiugino žinomas pokario kovų tyrinėtojas, istorikas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Anykščių skyriaus pirmininkas Gintaras Vaičiūnas. Daug įdomaus papasakojo uolus partizanų bunkerių vietų ieškotojas Algimantas Bironas, apie savo tetas partizanes bei tėtį laisvės kovotojų pagalbininką įdomiai pasakojo G. Valevičius. Žodį tarė partizano Albino Pajarsko – Bebo brolis, tradicinio bėgimo Algimanto apygardos partizanų takais organizatorius Vladas Pajarskas, partizano Stasio Gimbučio–Rūko sūnėnas Valdas Gimbutis. Kalba sukosi apie visuomenės požiūrį į partizanus, projektuojamą monumentą Svėdasų krašto partizanams.

Vakarienei prie stalo sėdo beveik trys dešimtys piliečių, šventės rėmėjo, devintą dešimtį įpusėjusio ūkininko Kazimiero Rimšos paaukoto viso pūdo šiųmečio avinėlio mėsos Jono Neniškio išmanumu kazane išvirtas troškinys, skoniu ir paruošimo būdu labai artimas uzbekiškam patiekalui basma, tiesiog tirpo burnoje. Net karšti taukai maloniai slydo per gomurį, kartu su mėsos kauliukas, morkomis, bulvikėmis tiesiog malonino: gardu gardu. Kalboms nebuvo galo, tačiau jas pritildė lietuviškos dainos. Pačios seniausios – karinės, patriotinės, apie žygius, aukas, pergales. Tikėtina, kad paskutiniojo spalio savaitgalio šventė – partizanų pagerbimas taps tradiciniu, mat iniciatyvos uoliai imasi Kraštų šilo partizanų brolija. „Bolševikai tegul žino, kad dar vienas žygis bus...“

Autoriaus nuotraukose:

DSCF6449
Smagus vėjukas tauriai plazdeno žygio vėliavas

DSCF6437
Prie didžiojo kryžiaus Moliakalnyje

DSCF6440
Žygio dalyviai stabtelėjo ant Sakalo kalno

DSCF6485
Algimanto apygardos partizanams dainavo du Algimantai – Čaplinskas (dešinėje) ir Baronas

 

Komentuoti


Sukurta:

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 22 svečiai ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Slapukai

Scroll to top