Raimondas Guobis

Šeštadienį surengtas istorinis žygis „Tėvynės gynėjų, LDK kunigaikščių Radvilų kelias“. Mūsų žygis įsiliejo į naująją Radviliadą, sutapo su susidomėjimo Radvilomis Utenos apskrityje banga, bei Svėdasų bažnyčios pirmojo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose 500 šimtų metų sukakties jubiliejiniais metais.

Mat pirmosios bažnyčios statytojai ir rėmėjai buvo Svėdasų dvarą valdžiusi Radvilų giminė, kurios valda daugelį metų buvo ir Vyžuonų dvaras. Radosi puiki proga kunigaikščius Radvilas bei visus kovotojus už Lietuvos laisvę pagerbti žygiu, nueiti Radvilų kelią istoriniais kultūriniais saitais susijungiantį du puikius Aukštaitijos miestelius.

Valandėlė Vytautui Didžiajam

Apie tą žygį seniai svajojau, jį mintyse dėliojau. Logistika kelionės neįprasta, tačiau labai patogi išmaniai pasinaudojome maršrutiniu autobusu Biržai Vilnius, į kurį įsėdę Svėdasuose patogiai nukeliavome iki Vyžuonų. Sparčiu žingsniu iki Kartuvių kalno, kur prisiminėme senovės istoriją, galingos Lietuvos laikus ir pagerbėme Lietuvos kunigaikštį Vytautą Didį. Gėrėjomės strėlės antgalio formos, trišoniu paminklu kunigaikščiui Vytautui, prisiminėme jos statybos istoriją, tris narsius paauglius, kurie 1930 jubiliejinius Vytauto didžiojo metus pažymėjo savo lėšomis pastatydami paminklą. Didį darbą atliko Stasys Gučius, Pranas Zabulionis ir Kostas Saladžius.

Tolesniame kelyje Radvilų dvaravietės laukas, senasis dvaras, kuriame kadaise šeimininkavo ponai Meištavičiai, o tarpukariu tvarkėsi net keli savininkai, kurių tarpe ir verslininko gyslelę turėjęs Vyžuonų klebonas Aleksandras Mileika. Milžiniški klojimai, svirnas ir kiti mūrai šalia tvenkinio, paslaptimi alsuojantys pamatai, raudonų plytų, stilingas spirito varyklos rūmas. Čia spiritas tiesiog upeliu tekėjo, čia mano senelis kadaise dirbo, čia vykusį jau pokariu gyvenimą romane „Priešaušrio vieškeliai“ vaizdžiai aprašė Bronius Radzevičius.

Utėnietiškos – vyžuonietiškos komandos vadas Valdas Juodka – tautiniu patriotiniu polėkiu apdovanotas tikras vyžuoniškis, užaugęs padvaryje vaizdžiai supažindino su jo laikais čia vykusiu gyvenimu, pasakojo kur čia kas gyveno, kas dabar gyvena, kur čia kokių nuotykių patirta, kuriame sode sirpdavę gardžiausi obuoliai.

Radvilų miesto širdyje

Dar vienas prasmingas sustojimas prie senosios mokyklos bei 1939 m. statyto, sovietų sunaikinto, o atgimus valstybei atnaujinto paminklo Lietuvos gynėjams, šauliams, patriotams. Smagiai leidžiamės į miestelio centrą, Dusynos ir Vyžuonos upelių slėnį. Ant aukšto kalno baltu bokštu švyti Vyžuonų Šv. Jurgio bažnyčia. Prie jos pasitinka laiko ženklus skaityti gebančios ir kas svarbu suprantančios veiklios Vyžuonų moterys – seniūnė Jolita Bučelienė bei bendruomenės pirmininkė Renata Davniukienė, kartu su jomis pasirodo ir uteniškis, Seimo narys Edmundas Pupinis su palyda. Pasveikina žygio dalyvius. Pasigėrime šventovės, kurios pradžia – 1406 metai, dar kunigaikščio Vytauto Didžiojo laikai, įdomybėmis. Prisimename jos rūsiuose kadaise palaidotus kunigaikščius Radvilas. Iš Vyžuonų puošnūs karstai su kunigaikščių palaikais išvežti į Kėdainius ir dabar saugomi to miesto reformatų bažnyčios rūsiuose. Iš žalios kaip žuvis viršeliais knygos „Vyžuonos: žalsvųjų saulėlydžių krašte“ paskaitytas didžiojo etmono Kristupo Radvilos mirusio Svėdasuose laidotuvių 1640 m. rugsėjo 19 d. aprašas. Jį į Vyžuonas lydėjo bene tūkstančio įvairių karių ir kitokių ponų palyda, Vyžuonų bažnyčios sienos bei grindys buvo išklotos juodu bei raudonu aksomu...

Arnotinėje – klebonijos svirnuose apžiūrime bažnytinio paveldo bei dailės parodas ir Kapų – poeto Antano Masionio gatve leidžiamės iki kapinių šilo, pagerbiame čia palaidotus partizanus, naujuose kapuose stebimės kolumbariumo nameliais.

Šilais pušynais...

Žengiame legendiniu Vyžuonų šilu, peržengiame per nedidelį upelį, pralenkiame kairiau stūksantį statų šlaitą ant kurio kadaise pasaloje pasalą surengę partizanai nukovė kelis arkliu į miestelį važiavusius skrebus. Pražygiavę platų, erdvų Plynabalos slėnį, nedidelį šilelį, pasiekiame Kunigiškių tiltą ir atsiduriame dešiniajame Šventosios krante. Vis dar Vyžuonų parapija, bet jau Anykščių rajonas.

Tolumoje boluoja senoji malūnininko Vilūno troba, dešinėje – Samo – Gražio sodyba, aptvaruose ganosi elniai. Baltas, ledinis kelias, melsvuojantys šilai ir giedras tėvynės dangus, vėjyje besiplakančios dvi karališkai raudonos vėliavos – Aukštaitijos ir Lietuvos istorinė. Žengiame tilteliu per Nasvės upelaitę ir patenkame į Vilkabrukius. Kukliu paminklėliu pažymėtas 1945 m. žuvusių Lietuvos partizanų auka, didžioji kryžkelė, kurioje sukame į kairę. Žengiame istorine Vilkabrukių ulyčia, stebimės pasilikusiu šešiakamienės liepos kelmu, vėl lendame į šilą. Dar šiek tiek pastangų jau Žalioji.

Patriotiškųjų Rimkų pasaulis. Pats Šaltinių kaimo pakraštėlis, prie vieškelio ir tilto per Šventąją, kuriame ir įsikūrė į administracinį bei ūkinį centrą išaugti galėjusi Žalioji. Sustojus prie 1928 m. pastatyto balto mūro koplytstulpio – paminklo Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui prisiminta istorija. Pasaka apie sumanų ūkininką Juozapą Rimkų, kuris malūną iš dalininkų atpirko, išugdė tris sūnus - Jurgį išmokslino miškininku, Kazimierą inžinieriumi, o eiguliu tarnavusiam ir namuose pasilikusiam Juozapui pavedė tvarkyti ūkį. Pats gi betono darbais susidomėjo, giminaitis – rašytojas kan. Juozas Tumas – Vaižgantas senį Rimkų magu vadino. Tad konstravo betonines tvoras – aptvėrė sodybą ir Šaltinių kapelius, kuriuose sumūrijo ir koplyčią su laidojimo kriptomis rūsiuose. O pats statytojas ištremtas 1948 m. į Sibirą mirė ir pasiliko mažiams tolimame krašte.

Aplankėme Šaltinių kapinaites, iš pakelės šaltinio atsigėrėme tyro ir gardaus vandens. Per šilu vingiuojantį Narunčio upelį įžengėme į didįjį Butėnų kaimą. Stabtelėjome prie Augustino Žvirblio sodybvietės, istorinio suolelio, paminklinio akmens Butėnų 350 metų jubiliejui, stebuklo tikėjomės Janulio piramidėje. Toje citadelėje ir surengėme žygio štabo posėdį, užpildome žygio lapą, kuriame surašome ir visų dalyvių pavardes bei vardus. Skambūs – Algimantas, Sigita, Irena, Agnė, Valdas, Marius, Vytautas, Paulina, Vytautas, Saimonas, Nojus, Modestas ir Raimondas. Trylika žygeivių, kurių dauguma Lietuvos šaulių sąjungos Utenos Prano Saladžiaus 9 – ios rinktinės Žalčio kuopos šauliai vadovaujami V. Juodkos. Vyresni ir visai jauni vyrukai bei vienintelė mergina, jaunųjų šaulių būrio vadė Paulina Juodvalkytė. Svėdasiškiai papildė penkiais patriotiškais civiliais, taip ir susiformavo mūsų pulkelis. Tik tuomet peržengę Vasintos upelaitę įžengėme į Sausalaukę ir jos lygius laukus perėję pasiekėme Alaušo ežero pakrantę ir Svėdasų miestelį. Vietovę, kurioje netoli kapinaičių stūksančioje kalvoje buvęs gerai įtvirtintas kunigaikščių Radvilų dvaras, tikriausia pilis. Taip sparčiu žingsniu, kareiviškas žingsnis veik metrinis, 23 kilometrus įveikę ir pagerbėme kunigaikščius Radvilas, atvėrėme jų garbei pavadintą istorinį kelią dar vieną tautinės – patriotinės piligrimystės maršrutą.

Autoriaus nuotraukose:

DSCF8425
Radvilų kelio žygeiviai prie paminklo Vytautui Didžiajam

DSCF8435
Ant tilto per Vyžuonos upelaitę Vyžuonose

DSCF8473
Prie žymens 1945 m. žuvusiems partizanams. Žygiu besidžiaugianti jaunoji šaulė Paulina Juodvalkytė

DSCF8485
Vilkabrukių miške

DSCF8501
Prie paminklo Nepriklausomybės dešimtmečiui Žaliojoje

DSCF8513
Visi keliai veda per Butėnus. Centre žengia Valdas Juodka.

DSCF8515
Prie paminklo Butėnams

Komentuoti


Sukurta:

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 162 svečiai ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Slapukai

Scroll to top