Raimondas Guobis

Šeštadienį - sausio 21 d. Svėdasuose buvo prisiminta senoji legendomis apipinta, kunigaikščių Radvilų šlovę menanti istorija, įvyko grobikiškus švedų kariuomenės antpuolius XVII amžiaus viduryje primenantis žygis – „Generolo Brindelio maršas“. Pilkšvą, vėjuotą dieną į dvylikos kilometrų istorinį pasivaikščiojimą susirinko net šešiolika moteriškių ir vyrukų, dviejų šunų neskaičiuojant, panorusių istoriją pažinti, smagių pasakojimų pasiklausyti, kojas pramiklinti, gerai laiką suvartoti ir tarsi į jubiliejinius, švenčiame pirmojo paminėjimo 520-uosius, Svėdasų miestelio metus įžengti. Gal net etmono Radvilos valdžios ženklo – puošnios buožės paieškoti...

Legendų pėdsakais

Susitikimo vieta - Radvilų kalnas, pailga kalva Svėdasų miestelio pakraštyje šalia kapinių, ant kurios užkopus plačiai atsiveria toliai: iš Alaušo ežero į Beragį srūva nedidukas upeliukas ir kaip ant delno matyti ant gretimos kalvos boluojantys Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios bokštai, vis dar ledo sukaustytas ežeras. Kadaise čia stovėję Svėdasų dvarą valdžiusių kunigaikščių Radvilų rūmai, juose ne kartą lankėsi ir kurį laiką gyveno ir Mikalojus Radvila Juodasis, jo sūnus Mikalojus Kristupas – Našlaitėlis, išgarėjęs piligrimine kelione į Jeruzalę ir apie tai knygą parašęs, pirmasis lietuvis kardinolas Jurgis Radvila, didysis etmonas Jonušas Radvila, tokias pat pareigas ėjęs Kristupas Radvila Perkūnas. Rūmuose buvo apsistoję daugybė tų laikų žymių piliečių, net du kartus dvare nakvojo pro šalį su palyda keliavęs valdovas Vladislovas Vaza su palyda.

Legendos byloja, kad kažkuris iš Radvilų, užsikrėtęs krikščionybės reformatoriaus Kalvino idėjomis katalikų bažnyčią panaikino, varpinės bokštą nugriovė, o varpą įmetė į giliausią Alaušo sietuvą. Tačiau varpas iš gelmių aidėjo, tikrojo tikėjimo nepamesti kvietė, o kunigaikščiui neramu buvę, jo dukra naktimis nemiegodavo, po rūmus blaškydavosi, į mėnesienos nuauksintas ežero bangas žvelgdavo. Tai prisimindami prie kapinių koplyčios nuo smarkaus vėjo užsiglaudę paskaitėm ištraukų iš kan. Juozo Tumo – Vaižganto kūrinio „Alaušo varpas“. „...Senas laikrodis muš neramiąją baisią valandą, skurdžiai mums atsilieps Varpo gūdžiu balsu: - Vyručiai, nemeskit senovės. Ir pajuto visi – Varpas gyvas tebėr, nors Alaušo kaps jį prarijo. Dailės balsas, nemarus – jį per amžius girdės, kas sąžinę jautrią tebturi.“

Dar viena legenda pasakoja, kad į plėšikišką žygį išsirengusi švedų kariauna Radvilos pajėgų išsigando, per Svėdasus žygiuoti neišdrįso – nakčiai dvarą, o ir kelią per miestelį užtverdavo geležiniais vartais. Sergėdavo rinktiniai, taikliausi šauliai. Tad generolo Brindelio vadovaujami kareiviai sumanė miestelį lankstu aplenkti – atžygiavę nuo Anykščių priešais ežerą į dešinę pasuko. Tą manevrą iki šiol mena Brindelio vardu vadinamas kelelis. Tvirtai sumintas, iki šių laikų užsilikęs. Kada tai įvyko niekas dabar neatsakys – legendoms tikslios datos nesvarbios. Tikrai ne XVI amžiaus pradžioje kai lietuvių kariauna vadovaujama etmono Karolio Kotkevičiaus ties Salaspiliu švedų kariuomenę smarkiai mušė. Greičiausiai 1655 m., kai galinga švedų kariuomenė tvanu Lietuvos didžiąją kunigaikštystę užplūdo, kai brangiausias Radvilų patrankas iš Biržų pilies ir daug kitokio gėrio įsibrovėliai pagrobė. Neužimti pasiliko tik pakraštėliai ir tvirtais vyrais šarvuotos tvirtovės, gal net Svėdasai. Iš to laiko pasiliko šen bei ten Švedų kapai, Švėdašiliai, o ir pačių Svėdasų vardas labai švediškas - bažnytinėje vėliavoje meniškomis raidėmis Švėdasų vardas išrašytas.

Brindelio kelelis

Sparčiu žingsniu, spiriuosi legendine Šventame miške iškirsto lazdyno lazda – didžių žygių palydove, paežerės keliuku pirmyn, peržengę plentą, besižvalgydami į aplinkui plytinčius Sausalaukės laukus, kairėje palikę Indriūnų sodybą, dar nemenką atkarpėlę nužygiavę pasukome į karėn atitrūkstantį smiltėtą kelelį. Čia legendinio Brindelio kelelio pradžia, čia kadaise stovėjo akmeninis kryžius, kurį kolchozo valdžiai spaudžiant sodiečiai perkėlė į kapines. Miškelis, šilas, tolyn besileidžiantis į Vasintos upelio slėnį dirvonas. Pušyno ramybė. Vėl plentas, kurį peržengę keliaujame ežero pakraščiu, jaukia aukštumėle, kur kadaise Valančiūno sodybos būta. Žmogus Antrojo pasaulinio karo metais, panaudodamas trofėjinės, vokiečių sudegintos rusiško krovininio sunkvežimio – „palutorkos“ riedmenimis susikonstravo vėjo malūną. Įžengiame į Vilniaus kelią, tai senojo vieškelio Utenos link užsilikusi atkarpa, vos kelias dešimtis žingsnių paeiname miestelio link ir pasukame dešinėn – vėl į Brindelio kelelį. Paslaptingu slėniu, dykyne, iš pakapio srūvantį šaltinį patyrinėję, greitai nueiname iki Svėdasų žydų kapinių. Didžiuliai, apjuosti mūro tvora, retai kur tokią buvo žydai sumūriję. Prisimename tą ypatingą tarpukario bendruomenę. Ir čia buvo pralietas nacių politikos pasmerktųjų kraujas – sušaudė kelias dešimtis. Kaip pasakodavo senoliai, nuo pralieto kraujo šaltinis raudona versme tekėjo.
Užpalių vieškelis, perkertame jį ir žengiame smagiu keliuku, vietomis pasiraitančiu – kairėje elektros pastotė, kairėje lieknakamienis pušynas, dešinėje jaunuolynas, bebaigiantis užželti kelelis Vasintėlio ežero link. Vingiai per laukus, iki pat Kartakalnio papėdžių. Kairėje keli Moliūniškio vienkiemiai, dešinėje – jau Daujočių kaimo žemių pakraštėliai ir kelią pastoję potvynio vandenimis banguojantys tyrai. Mūsų armija iš šile surinktų nulaužiotų šakų suklotu lieptu vandenų kliūtis įveikia, didįjį ežerą plačiu lankstu aplenkia. Įžengia į sunkiasvoriais sunkvežimiais ūžiantį plentą į Rokiškio link vedantį.

Legendinis kalvynas

Taurakalnis kukliai slepiasi Kraštų šilo pakraštyje. Tarsi gėdinasi savo suniokotų, smėliaduobių žaizdomis žiojėjančių šlaitų. Bert vis dar matyti, kad šioks toks kalnas. Gal kadais piliakalniu tarnavęs, pilaitė stovėjusi, o vėliau senkapis buvęs, pats dr. Jonas Basanavičius 1910 metų vasarą kelias dienas jį su pagalbininkais kasinėjęs. Suradęs nemažai palaidotų žmonių bei įkapių – peilių, puodų, žalvarinių papuošalų. Visus tuos daiktus, net ir kaulus išsivežęs į Vilnių ir tas lobis sostinėje tebesaugomas.

Leidžiamės sveikuoju šlaitu link plento, vėl jį peržengę į paslaptingą šilą panyrame, taku tarp aukštų pušų, kvapnių kadagynų vingiuojame, keliutėmis plynų kirtimų tyrais paskutiniąja Brindelio kelelio atkarpa iki pat Viesulo kalno smagiu žingsniu žirkliuojame.

Ant didžiulės eglės kamieno koplytėlė žymi čia buvusio Alberto Nakučio–Viesulo partizanų būrio bunkerio vietą. Matyti kaip nuo keliuko vingiavęs tunelis, išlikusi ir didžiulė duobė. Ši požeminė slėptuvė buvusi laiminga, tačiau besisaugant persekiojančių priešų apleista 1949 m. rudenį. Būrys persikėlė į saugesnį, taip tuomet rodėsi, bunkerį Drobčiūnų miške. Tačiau tų pačių metų Vėlinių rytą išdavystės grandinė atvedė priešus. Kautynėse su rusų kariuomene ir vietiniais parsidavėliais žuvo septyni. Malda už laisvės karius ir Tėvynę.

Prisimename čia gyvenusius laisvės karius – A. Nakutį–Viesulą, jo būrio vyrus, ypač Joną Meškauską–Carą, Stasys Gimbutį–Rūką. Pasimeldžiam iš partizaniško maldyno „Rūpintojėlis“ paskaitom maldą už Tėvynę. Snieguotomis keliutėmis Kraštų šilo partizanų brolijos bazę pasiekiame, vasarinėje menėje aukurą primenančiame židinyje ugnį užkuriame – šilčiau ir jaukiau. Pasistipriname, padainuojame, o garsus Svėdasų krašto bardas Algimantas Baronas gitara grodama savos kūrybos ir populiarių, visiems pritarti, dainuoti tinkančių dainų padainuoja. Užpildome žygio raportą, surašome visų vardus. Spalvinga paletė: Viktorija, Inga, Vaidas, Normantas, Violeta, Diana, Eglė, Vita, Rimantas, Julius, Nida, Birutė, Valdas, Arvydas, Algimantas ir keliavedys Raimondas.

Šilo keliais, jau pametę švedų takus, nueiname iki kryžkelės su Rūpintojėlio koplyčia. Ant kalnelio buvusi Meškauskų troba, čia žuvo Bronius Bražiūnas–Vaidila. Keliukas leidžiasi į šaltiniuotą slėnį, vėl užveda į kalvą – jau Mokyklos gatvė, Svėdasų miestelio pakraštys. Brindelio maršą užbaigiame miestelio bibliotekoje kur apžiūrime Šimtmečio svėdasiškių galeriją, prisimename garsių svėdasiškių gyvenimo įdomybes.

Autoriaus nuotraukose:

 IMG 5451

Beveik generolas Brindelis ir visa žygio kariauna

 

IMG 5453
Žingsniais Brindelio kelelį matuojam...

 

IMG 5471
Kuo ne pusseserės – besišypsančios žygeivės Viktorija (kairėje) ir Nida

 

IMG 5495
Ant legendinio Tauro kalno

 

IMG 5516
Žygyje...

 

IMG 5507
Ant Viesulo kalno, šalia laisvės kovotojų bunkerio...

Komentuoti


Sukurta:

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 467 svečiai ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Slapukai

Scroll to top