Raimondas Guobis

Antrojo liepos sekmadienio piligrimystė

Mano vyšninės spalvos senutėlis vokiškas dviratis „Fischer“ tiesiog veržiasi į kelionę, į nuotykius. Išaušo sekmadienis ir aš tiesiog negaliu jo ir savojo noro pakeliauti Aukštaitijos vieškeliais sutramdyti. Tad ir išriedėjau...

Net nustebau, kad Duokiškis taip netoli. Smagiu plentu, per Kraštų šilą, Smagiomios kalvelėmis nuriedėjau iki Pakalninės, po to jau žvyrkeliu pakilau į kalnus ties Kalniečiais, mikliai pravažiavau senąją ulyčią nei naujuosius Netikiškius, po to ir Šeduikius. Ties Bobakalniu prasmukau pro miškelį, po to išriedėjau į tiesią vieškelio atkarpą, kairėje išniro bene dešimt milžinais horizonte styrančių ir dar nesisukančių vėjo malūnų.

Baladžių miestelyje

Duokiškį išgarsino rašytojas Saulius Šaltenis. Nežinia kodėl savo sukurtai mįslingai istorijai jis pasirinko pavadinimą „Duokiškio baladės“, o ja pasirėmęs režisierius Gytis Lukšas sukūrė psichodeminį filmą „Mėnulio Lietuva“. Man gi jis – Praėjusio amžiaus pradžios tautos dvasinio atgimimo, tarpukario ūkio bei kultūros pakilimo produktas. Taip pat vieta, kurioje klebonavo šventumo aureolės vertas liaudies klebonas Lionginas Neniškis.

Kuomet atriedėjau Šv. Onos bažnytėlėje jau spindėjo žvakių šviesos, vyko Šv. Mišios. Pamatuose dūzgia darbininkių šeima, sargybinė bitė žiebia man į galvą, įsega geluonį, kurios nematau, tik jaučiu, bet greitai pamirštu. Pradėjo pamaldas bene pusvalandžiu anksčiau nei buvo skelbta. Apskritai reikia džiaugtis, kad šį sekmadienį čia vyksta bendruomenės maldos, dažnai šventadieniais bažnytėlė neatveriama, mat klebonas jau aptarnauja visas keturias parapijas. Aštuoni žmonės, toks tikrumas, nuoširdumas. Klebonas Egidijus Vijeikis. Nepaprastas, stebuklingas šventovės sienų dekoras. Pasaulinio lygio vertybė, tam spalvynui visas šimtas, o gal ir kiek daugiau metų, jų bažnytėlė suręsta dar 1906 m. Ties didžiuoju altoriumi dekoruotos net ir grindys. Saugoti, kantriai saugoti. Daug įdomių paveikslų, signaturkos varpelis tokio pat tipo kaip Svėdasuose – iš skambančių lėkštelių. Besibaigiant pamaldoms taip idiliškai nuskambėjo „Sveika, Karaliene“.

Jūžintų pasaulyje...

Spėriai išriedu i miestelio pakraštį, stabteliu tarp besišakojančių kelių... Jokių nuorodų į gerokai didesnį Jūžintų miestelį. Klausiu močiutės, o po to ir traktoriuku pro šalį riedančio vyro. Per kalvynus mistiškai driekiasi šviesiu kaspinu sekmadienio vieškelis. Per daugiau nei dvi dešimtis kilometrų sutikau vos vieną automobilį, tokią dulkiną tamsiai melsvą audinę. Sodžiai, viensėdžiai, kai kurie medžiais apsikaišę tarsi parkai žaliuoja, pakrantėje pasilieka ežeras, kylu į kalną, leidžiuosi tiesia kaip styga atkarpa, ilgokai minu pedalus, gal visą valandą be perstojo. Po to dar valandėlę, kol dešinėje ant kalvelės švysteli balta kaip gulbė bažnyčia Jūžintai. Šv. arkangelo Mykolo globai pavesta šventovė net iš XVIII amžiaus, buvęs kartu ir Baltųjų augustijonų - Atgailos kanauninkų vienuolynas. Jų centras buvęs Videniškėse prie Molėtų, o broliją išgarsinęs palaimintasis Mykolas Giedraitis. Vienuolynas caro valdžios uždarytas 1832 m. Iš šiaurinės pusės šventovės sienoje matyti daugybė mažyčių langelių per kuriuos švies sklinda į bene aštuonias išlikusias celes. Jos labai ankštos. Tokio tipo bažnyčia su kambariukais vienuoliams yra bene vienintelė Rytų Europoje.

Miestelis atrodo nemenkas: į visas puses besidriekiančios gatvės, buvusi Žaliadvario kavinė, nūnai kooperatyvo „Pieno puta“ būstinė, kelios senovinės trobos, dailus medinis namas ant kurio prikalta lenta žyminti, kad čia gyveno knygnešys Juozas Otas Širvydas (1875 – 1935), jo kapas nurodytas ir nuorodoje į kapines, taip pat šalia centrinės gatvės ir didžiulis stendas iš serijos „Jie kūrė Lietuvą ir Rokiškio kraštą“ skirtas bankininkui, ekonomistui Juozui Pakniui. Pasigėrėtina.

Iš lauko veik nežymi, be langų, parduotuvė „Aibė“, į ją vorele įslenka bene keturi paaugliukai. Perka ledų, pardavėja ieško kainos – vienus ledus neseniai atvežę, nekantrus berniūkštis tuoj pat ima gardėsi ragauti, o dvi mergaitės jį drausminti – dar nepavalgę pusryčių. Metalinis aptvaras su keičiamais dujų balionais, stovas dviračiams, gausiai žiniomis prisotintais popieriais nuklijuota skelbimų lenta, turgelis su vos viena skudurų pardavėja. Dar viena parduotuvė priešais aikštelę arčiau bažnyčios. Žmonių tik vienas kitas, ir prie ežero ir miestelyje, automobilių taip pat nematyti. Užkampis. Stiprinuosi gira ir sausainiais. Bandau pasnausti ant suolelio šventoriuje...

Bet reikia pasižvalgyti po kapines. Perėjus per mokyklos aikštyną, aplinkui labai daug didžiulių medžių – jai gėriuosi, prieinu kapines. Masyvūs mūro vartai, smėlio takeliai. Senosios ant balno formos kalnelio, naujosios pakalnėje. Balta kukli, apskritu stogu koplytėlė - Lietuvos savanorio karininko Prano Vigėlio kapas, daug senų kryžių, neseniai supiltas kapas labai savitai papuoštas žiedais. Mane pasveikinusios dvi moterys. Beje visi žmonės čia labai mandagūs dviračiu ežero link riedėjusi mergina, parduotuvėn ėjusi šortuota moteriškė ir šios dvi moterys. Jos taip gražiai kalbėjosi tarpusavyje, apie kažkieno vaikus gyvenančius Vilniuje ar dar kur, prorečiai atvažiuojančius ir kapų beveik nežiūrinčius.

Rūgštymų stiebus smiltėtame, saulės išdegintame šventoriuje vėjas siūbuoja. Giedroje padangėje šaudo kregždės, slenka balti debesų kamuoliai...

Į šventorių įžengia šventiškai pasirėdžiusi moteriškė. Į jos monologą įsijungia pašventoryje pasirodęs vyras.

O kur gi visi? Jau būtų ir klebonas, ir daugiau mašinėlių būtų...

Tai gal ir parašyta. Jau prieš tris savaites sakė, kad nebus...

Man ta vieta kaip užkeikta, kadais Linda neįleido, penkiasdešimt litų užstato prašė. Dabar Bučelis niekur plačiau nepaskelbęs sekmadienį praleido, kito kunigo nepaprašė, visai be širdagraužio. O didžiulė parapija pasiliko be šventadienio pamaldų. Taip ir uoliausius lankytojus galima atstumti...

Raktus turįs zakristijonas Krumpliauskas. Labai jau girdėta pavardė, taip taip Dusetų klebono brolis. Tiek pralaukęs nusprendžiau to žmogaus nebetrukdyti – gal kada nors atvažiuosiu per atlaidus.

Kiškių ulyčia

Ir plačiais laukais besidriekiančiais žvyrkeliais, vietomis jie tiek išmušti bangomis, kad lygios vietos negaliu surasti net savo dviračio vos keturių centimetrų pločio ratui. Tačiau nepaprastai gražu: atsveria platūs toliai, giedras dangus nubarstytas minkštai baltais debesų kamuoliais, nuolat išnyra toliuose bestūksantys „vėjo malūnai“. Paminklinis akmuo Dauliūnų kaimui (1663 m.), stilingos sodybos, dailiais medžiais pavėsį skleidžiantys, parkus primenantys medynai, pakelėje telkšantis Vazajaus ežeras.

Vėl Duokiškyje. Pasisukinėju prie didžiulio dviaukščio mūro, kurio viename sparne įsikūrusi biblioteka, yra ir Kiškių muziejus. Vieno iš medžio išskobto ilgaausio skulptūrėlė skelbia, kad čia „Kiškių ūlyčia“. Priešingame sparne - tikras unikumas griūvančio amžiaus ir šiandienos jaunuolių fantazijos apogėjus. Buvusio kultūrnamio patalpose, įėjus per vestibiulį kuriame nelikę nei vieno sveiko lango, patenkame į užkalta, užrakintą buvusios šokių salės pasienį. Per plyšius matyti krepšiai. Įrengta krepšinio salė. Tad labai teisingai skelbia ant pastato lauke didelėmis raidėmis besipuikuojantis užrašas „ARENA“. Aikštė, kurioje susikerta vieškeliai. Miestelį iš dviejų pusių vėsiu mėliu supa du ežerai – Bedugnys ir Uosintas. Šalia šio - senieji kapai skendintys medžiuose, mūrinias neaukštais vartų kuorais, kiek žemiau ir naujieji. Prie pat įėjimo, šalia centrinio tako juodo granito plokštėmis su iškaltomis pokario partizanų pavardėmis, jų daugiau ne aštuonios dešimtys, iškylantis kryžius. Seniai padaryta tai, ko iki šiol nepadarome Svėdasuose.

Ir vėl smagus vieškelius, šį kartą suku per Savičiūnus, Daujočius. Visgi įvairiau, įdomiau. Džiugi greitai bėgančios vasaros piligrimystė.

Autoriaus nuotraukose:

DSCF1324
Duokiškio bažnyčios elegancija

DSCF1301
Šventovėje užburia bene šimtmečio senumo, unikalus sienų dekoras

DSCF1269
Šonines koplyčias atveria stilingos arkos...

DSCF1489
Vėjo malūnai...

DSCF1358
Baltaja gulbe vadinama Jūžintų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia

DSCF1387
Mažieji langeliai žymi buvusias baltųjų augustijonų celes

DSCF1433
Elegantiškas bokštas kyla į giedrą Aukštaitijos dangų, erdvėmis sklendžia gandras

DSCF1412
Varpinės bokšto kryžius

Komentuoti


Sukurta:

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 186 svečiai ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Slapukai

Scroll to top