Raimondas Guobis

Šiemet, Užgavėnių šventės vidurdienį Svėdasuose pastebėtas Gavėnas ir jo spalvinga palyda. Jie užėjo į tuštoką turgavietę, parduotuves, seniūniją, šūkavimais, dainomis garsingomis smarkiai žiemą lauk varė, priiminėjo dovanas, rinko mokesčius, sveikino sutiktuosius, linkėjo greitai ateisiančio pavasario gėrybių, Prisikėlimo šventės džiaugsmo, po to įsėdo į motorizuotus vežimus ir iškeliavo Utenos link, į didžių linksmybių kraštą, į praeities ir dabarties stebuklų tėvoniją - Butėnus.

Benzino kolonėlės siausmas

Gavėno ir jo kariaunos siausmas kolonėlėje trumpas bet efektingas. Šviesiaplaukė operatorė užgniaužia nuostabos klyksmą, sulaikome kelis vairuotojus ir jie mūsų "Žiemos karą" palaimina, paremia. Įsiveržimas į miestelį buvo gaivalingas: paženklintas įsibrovimu į mėsos parduotuvę ir į "Aibę", kur pabandyta paskelbti "laimės minutėlę" - laiką kuomet visos prekės nemokamos. Kavinėje užgriuvo į jubiliatėmis turtingą choristų būrį, ir iš ten varė žiemą, į užeigą burtais kviesdami daugiau lankytojų, daugiau pelno gryniausio palinkėjimais šaukė. Pačią tikriausią sėkmės istoriją suokė delniažinė senė čigonė. Artėjančios laimės, sėkmių sėkmės apsvaiginta, iki širdies gelmių sujaudinta, dėkinga Laura bulvytes kepė, o mažosios čigonėlės tuoj pat apsilaižė: "Nežemiškai skanu, mėgstam..."

Į seniūniją STT stiliumi įsibrovėm, tamsiame koridoriuje pasalą surengėme, tačiau įkliuvo tik "maža žuvelė" ankstėliau po pietų sugrįžusi jaunutė, nekaltutė socialinio skyriaus tarnautoja. Šlapiašilyje žiemą išgynėm iš Tamošiūnio kiemo. Įsinorim išsivesti jautuko, tačiau šeimininkas gudriai nusišypso, jau išsivedė į didelį miestą, tad mus teko tik raudonas pinigas. 

Mes perkam tanką...

"Mes perkame tanką..." Tokia, tad, mūsų šių metų siekiamybė. Tai tiesiog ištraukėlė, šauksmelis iš naivokos prezidentinės akcijos -"Nepriklausomybę švęskime išradingai". Gal pelnysime nominaciją, juk mūsų palydos čigonaitės, tikroji šeima ne rusiškai (kaip Kurklių šeimyna) bet lietuviškai dainavo. O tankas reikalingas, nes ne tik Butėnus apginsime bet ir Svėdasams padėsime, priešo nepraleisime.

Tačiau, pirmiausia mūsų spalvingosios šventės titrai, kuriuose veikiantys asmenys. Susipažinkime: mažiausioji čigonėlė - linksmuolė našlaitė, antroji - turtingo jaunikio pageidaujanti labai jau jauna nuotaka. Trečioji - Rytų akademijos kariūnė, kareivė artileristė, svarbiausioji akcijos "Butėnų tankas" generatorė ir aukų į kareiviško švarko kišenę surinkėja. Apkūniai žavi ir judri motina čigonė. Būrimo iš delno ir akių obuolių bei Pabaltijo pilvo šokių čempionė. Piktųjų dvasių išvarinėtojas, geriausia Abraomo istorijų žinovas, bei gyvenimo problemų sprendikas - iš Amsterdamo atvykęs, šviesaus veido, elegantiškas, advokatiškai tamsia eilute vilkintis apyjaunis žydas. Gavėnas sunkiai nusakomas: išversti avikailių kailiniai, vietoje diržo - tvirtas ir pilkas pantis, aukšta, tvirta šventojo miško lazdyno lazda. Veidas linksmas, bet nelabai draugingas, parengtas tamsia tautinio riebalo migla, ant kaktos juodai išpieštas žemyn smingantis "žaibelis", ilgi, tankūs lino spalvos plaukai. Artėjančio pavasario pranašas labai kalbus ir išmoningas, šmaikštus ir lengvai skaudinantis žodžiu, užburiantis, išjudinantis...

Sugauti elnią

Vos įsukę į Butėnų kaimą, kryžiakelėj ties Šv. arkangelo Mykolo skulptūra sukame į dešinę ir spėriai judame Barono vilos link. Gavėnas tvirtą virvę į kilpą mezga, gal pavyks sugauti kokį elnią ar danielių. Tačiau neprireikia. Šeimininkus namie suranda ir jie pavasario pranašais, sėkmės burtininkais labai patenkinti, džiaugiasi šypsosi, tankui aukojo, įdėjo mūsų magiškajai gvardijai ir kaloringo, ilgai negendančio maisto - tamsiu rausvumu spindinčių ir nežemiškai kvepiančių žvėrienos dešrų. Kišam jas kuo giliau į maišą, nes pasklidęs kvapas žadina geidulį smarkiai pavalgyti, o po to saldžiai pamiegoti ...

Senmotės pakraštėlyje

Ir kur gi tie ūkininkai mūsų, kur darbštuolėliai? Kūdriuose, Pamargavonėje jau niekas negyvena. Einam pas Onutę - spyna ant durų kabo, pas Dangerą vėl užrakinta. Matyt reikalai, rūpestėliai iš namų iškrapštė. 

Ir štai iškilmingai įžengiame į mūsų šimtametės buveinę. Senolė visai žvaliai nusiteikusi, persirengėlių spalvingumu, palinkėjimais stebisi. Palaiminimas tikriausias, palaiminimas šiandien ir per amžius sėkmės tikriausios. O mums prisiminimas užsukti į šiuos šventus namus balandyje, kuomet senolė švęs jau 103-iąjį gimtadienį. Nuostabu.

Darbščioji Meškauskienė mus sutinka su šypsena, dėkoja, dovanoja didžiulį, natūralų, svarų, ko gero daugiau negu trijų kilogramų sūrį. Dar vieną sūrį garduolį po valandėlės dovanoja ir Buitvydienė. Kaip ir visur atsilyginam savais pinigais - spalvotais ir saldžiais "guzikais". Gardumynas neregėtas ir ant Gavėno kaklo, tarsi pilnatvės ir gero gyvenimo aksesuarai tabaluojančios didžiulės dešros matyt pasiliks sveikos, dar dar vytins, "pačėdys" kitiems metams, tuomet bus gardžios kaip kadaise "šliosai Poltava".

Sero rajono blynai

Siausmą "ulyčioje" užbaigiame aplankę linksmuolę, dainingąją Jūrą, kuri oj nenori mums kokio mikrobo padovanoti, kaip rytietė, pirštinėtu delnu prisidengusi burną kalbasi ir nei dovanoti nei parduoti savojo kosulio nei už ką nenori. Įgriuvę į Gendručio trobą patenkame į tikriausią Užgavėnių balių. Keturi vyrai smagiai, riebiai švenčia klasiokų ir bičiulių susitikimą. Šeimininkas atsiperka pigiai - krauna į maišelį trilitrinį gyvybės bei jaunystės eleksyro, šią naktį privarvintos gaivios ir saldžios sulos. Čigonė apsisuka ir nuo stalų paslaptingai dingsta, į jos krepšį nukeliauja stiklainiukas su agurkėliais. Šeimynėlei, vakaro baliui. Kaimo viduryje Augenijus mus pamatęs apsidžiaugia, kviečia į trobą, vaišina. Mūsų čigonaitės ir būsima tankistė viską pamiršta, mat pamato gražuolį šiaurinės veislės šunį. Jį apspinta, glosto, kalbina...

Žengiam pas ūkininką Joną, virtuvėje pribloškia netikėta šviesa. Šaunuolis tas Jonas, lentutėmis naujomis, net saku kvepia, iškalė sienas, naujos ir grindys. Šviesa smelkiasi ir į kitus kambarius. Motinėlė taip pat linksma, švyti, džiaugiasi svečiais metiniais. Pakraštinės trobos savininkas daug negaišęs maišą dovanų įduoda, palinkėjimų išklauso ir mes sijonams šiugždant, spalvynui mirguojant žengiame į kito pakraščio trobą. Ten durys užšautos, tik dvi baltos kaip sniegas žąsys kieme gagena. Patvoriu, palei londoniečio Žydrūno dvarą, smagiai prisimename šio rajono krikštatėvį Serą ir patenkame į vaišingą Reginos pastogę. Blynai, blyneliai, uogienės gardžiausios arbatos ir palaimingas "Amareto" gurkšnis. Mergaitės gi tiesiog apsalo nuo kvapnių braškių. Kaip gardu, kaip gardu... 

Šventupio pasaulyje

"Iki Žaliasias..." - tarmiškai, su tingoka, niekur neskubančio, be rūpesčio žmogaus intonacija prataria Gavėnas. Greičio mėgėja, putlioji čigonė iš įpročio spaudžia "gazo" pedalą iki grindų. Lekiame su vėjeliu, pralekiame Vaižganto tiltą, ir sustojame tik Šventupio ūkininko Dariaus kieme. Paslaptingai tuščia, tylu. Virtuvėje, jaukioje prieblandoje surandame tik motinėlę. Mielai mus sutinka, pyragu vaišina, garduolio ir įdeda. Apgailestauja, kad jos anūkų šiandien kaip tyčia namuose nėra, o sūnus Darius į Lietuvos ūkininkų suvažiavimą, kokį tai balių į Suvalkiją ar Dzūkijos pakraštėlį išvykęs. Dar negrįžo, nebesulauksim. Tegul klesti ūkis ir šeimyna...

Žiemos ašigalis

Prie žalio pušyno mūsų laukia antroji, atsilikusi mūsų kompanijos mašina, tamsiaplaukis advokatas pyktelėjęs - ko nepalaukėt... Nepastebėjo. Nieko asmeniško, mes geruliai. Riedam į Vilkabrukius, vos įvažiavę į mišką, pakilę į kalvelę, nusileidę į slėnį patenkame į tikriausią žiemos pasaką. Tarp skarotų eglių įstrigę, nuo pavasario pasislėpę sniegynai, o kelias ledinis, žvilga brangiu stiklu. Dulkia lietus, mes surengiame fotosesiją. Ši vieta visuomet mums dovanoja žiemą.

Tarpumiškių kaimas nuostabusis. Sodyboje prie senosios liepos pokalbis buvo trumpas, atakuojame pakraštinę ir kieme sutinkame jos šeimininkę Gabiją. Ji tiesiog apžavėta, išplečia savo apskrita akis su nežemiška nuostaba. Kaip įdomu, kaip gražu. Ką, renkate pinigus tankui? Norite būti stiprūs kaip Amerika. Gal ir gerai, bet gyventi į Ameriką tai nevažiuokit...

Ji, lietuvių emigrantų vaikas daugiau negu penkiasdešimt metų gyveno Čikagoje, tačiau patys laimingiausi metai - atvykus į Lietuvą. Čia daug geriau, čia maistas nuostabus, čia maistas kvepia, čia nuostabi ramybė, čia rojus...

Nuoširdžiosios močiutės, jų kiekvienoje sodyboje po vieną, iš viso keturios sutinka su ypatingu džiaugsmu. Kaip gerai, kaip gerai, kad mūsų nepamiršot, kad ir iš Vilkabrukių žiemą išvarysit. Žinoma, žiemos varymą sodžiuje užbaigiame pas gražiai, butėnietiškai besišypsančią Danguolę iš Pakštų giminės. Dar Butėnuose, galus, pakraštėlius apvaikščiojam ir sugrįžtame į tautos namus, į kaimo bendruomenės seklyčią. Čia jau mūsų laukia gardžiausi blynai - bulviniai bei miltiniai, su varške bei uogienių, grietinės priedu. Tai vis geruolės Rimutės Žvirblienės dovanos. Tai gardumas, tai gardumas, kimšti blyną po blyno ir klausyti kaip krosnelėje traška malkos, visa esybe gerti šilumą ir jaukumą.

Su jauduliu, mažyčiu kartumu, kad gal ne visur užėjom, ne visus pavyko surasti, tačiau veik visuose kiemuose patrepsėjome, pašūkavom: "Žiema, žiema, eik iš kiemo..." Ir žiema buvo nugalėta. Riebokšlis lašininis Kanapinio smūgių neatlaikė.

Geri namai - linksmi namai

Na o paslaptingam vakarui atslinkus, tamsumoms sodžių ir aplinkui plytintį pasaulį apgobus prisirinko, prigužėjo bendruomenės namai ir mažų ir didelių. Visas puskapis, daugiau negu trys dešimtys. O kai muzikantas užgrojo, tai visi be tinginio, su nuotaika, "akvata" tikriausia šokio sūkurin pasinėrė. Rateliai ir valseliai, su patrepsėjimais, pasisukinėjimais, pašūkavimais. Riebus, klampus šiupinys, iš mėsos garduolės, karštu tauku suvirintas, su uodega ir su šnype, kaip kadaise. Stiklelis tai kairėn, tai dešinėn sukosi ir kaimo moterys vis gražesnės darėsi, o seklyčioje vis šviesiau, jaukiau. Kalbos mielos, malonios, jokių pykčių, jokių liežuvavimų, visur tik artimo meile paženklinta taika, mielumas prigimtinis. Ir tai buvo gerai. 

Laužo liepsnos pasiglemžė Morę, tačiau niekam ir gaila nebuvo, mat ji tokia didelė, stora, išdidi, svetima, kaip kultūra, papročiai kitų pasaulių. O ta stotinga didžiakrūtė tai lyg tai nuo Plungės ar Klaipėdos. Greitai pašvenčių pušies smaliokų liepsnose jos kerai pražuvo, dar kai kas pašokinėjo per laužą, nuodėmių, negerovių atsikratė. Gavėno gi kaip savo buvo pasigailėta. Jis Gavėnioje prižiūrės, kad draudžiamu laiku nieks nesilinksmintų, kad gardžių, riebių valgių penktadieniais nekimštų, kad senųjų tradicijų laikytųsi. Ir tuomet vėl suklestėtų Butėnai...

Autoriaus nuotraukose:

 

Tas mūsų Palvys, tai gražus arklys...

 

Bulvyčių balius Svėdasų kavinėje

 

 

Po baltais beržais, kaimo pakraštėly...

 

Gitei dar tik dešimt, o močiutei Bronei jau beveik 103

 

 

Ragaujam sūrio, gardžiausio sūrio...

 

Gavėnas ir žiemos pasaka...

 

 

Tas baltas jaukumas

 

Vaikai, tik nevažiuokit gyvent į Ameriką... - išmintingai linki Čikagoje užaugusi Gabija