Raimondas Guobis

Vasario pabaigoje skaitytojus pradžiugino rašytojo Juozo Baltušio (1909 - 1991) dienoraščių knyga "Vietoj dienoraščio" kuriame į 1250 puslapių suguldyti žinomo rašytojo 1971-1975 m. užrašai. Didžiulėje knygoje daugybė įdomybių, keletą kartų minimas ir Butėnų kaimas, jo tėvelio Karolio Juzėno gimtinė.

Daugybė įdomybių, asmeninių vertinimų, buitinių reikalų, šeimyninio gyvenimo subtilybių, kelionių, darbo Taikos komitete akimirkų, net perdėto jausmingumo, net seniokiškos meilės jaunoms moterims ir merginoms. Gražiausia man ten kur rašoma apie Svėdasus, apie Butėnus...

Štai 1971 m. rugsėjo 10 d. kartu su broliu Leonardu nuvažiuoja į Anykščius o iš ten šauna į Svėdasus. Aplanko ten palaidoto tėvo kapą, prisimena senelius, o po to nukeliauja į Butėnus, pas pusbrolį Joną Juzėną bei puseserę Janiną Juzėnaitę-Tamošiūnienę, kuri ne taip seniai dar gyveno kaime, ne taip seniai dar pasimirė. Keliavo su mintimis kaip jis su didžia meile priimdavo ten nubėgusį mažą piemenėlį vienas šalia kito gyvenę tėvo broliai, dėdės - Juozapas ir Feleksas.

O štai 1973 m. birželio 23-iąją kartu su broliu, abu su žmonomis nuvažiavo Butėnuos švęsti pusbrolio Jono Juzėno auksinių vestuvių. Iškilmingas santuokos atnaujinimas vyko Anykščiuose, kultūros namuose juos sveikino daugybė žmonių, buvo gėlių, gražių žodžių, jaunimo deklamacijų, dainų. J. Baltušis su žmona Monika pasirašė kaip to iškilmingo šeimos saito užtvirtinimo po 50 metų liudininkai. Pažymėjo, kad šventėje dalyvavo ir dvi buvusios pamergės - labai nusenusios, o visi kiti pajauniai bei pamergės išmirę. Daug kam ašaros riedėjo nuo iškilmingumo, ypač jaudinosi svečiai iš Amerikos - jaunosios Emilijos Juzėnienės brolis Aleksandras Žemaitis. Sugrįžus Butėnuos žmonių dar daugiau - groja orkestras, skamba dainos, balius vyksta betoninio tvarto erdvėse įrengtoje menėje, kur pasak J. Baltušio planuojama įrengti privatų etnografinį muziejų. Iš tiesų J. Juzėno sūnus Vilius ir norėjo tai padaryti, buvo pririnkęs nemažai senienų, tačiau po ankstyvos jo mirties tas gėris palengva buvo kažkur išblaškytas.

Ne tik prie stalo sėdėjo, tačiau ir prie gražuolės Šventosios vienas, o vėliau ir su Monika nuėjo. "Čia pat Šventoji tykiai plaukia, sietuvas gilias tamsina... o žolė iki pažastų, vešli, trąši, stačiai neįtikėtina, kad šitokiam graužyne, kur anksčiau tiktai grikiai pažemiu kepures kruopines kėlė, dabar šitaip kultūrinės pievos želtų." Po to jo mintis sukasi apie kitokį nei anksčiau gyvenimą. "Kiti dabar žmonės gyvena, kitos dainos skamba. Visas gyvenimas kitas, baltais mūrais nustatytas, traktorių ūžimo pripildytas. Ir ačiū dievui, kad šitaip. Nereikia niekam vargą vargti, paskui karves ir kiaules kiauras dienas sekiojant..."

Vakare prie Šventosios buvo įžiebtas Joninių laužas, visi ilgai šoko, dainavo ir skanų, tirštą, be jokio cukraus ir kitokio nuodo priemaišos gėrė. Smarkiai po vidurnakčio visi ilsėtis ėję, bet svečių dar buvo pilna prie stalų, mat stiprūs vyrai išaugę šitoje padangėje. Tad uliojo iki gerų pusryčių, o po to visi išsipuškino, išsimaudė, girtumo kaip nebūta. Kitos dienos popietę, išlydėdamas J. Juzėnas pasakęs, kad negalima daryti gėdos savo jaunystės metams, kai būdavo pageriama tris ar penkias dienas. Tai, ko gi, dabar negalima taip paūžti.

Prieš išvažiuodami į Vilnių, tuomet, aplankę ir bandganystės laikų bičiulį Zenoną Valuntą, apžiūrėjo nuostabius drožinius sodyboje. Butėnuose dar kartą lankėsi 1974 m. liepos 14 d. sekmadienį, į Lietuvos išvadavimo (taip gražiai vadinama antroji sovietų okupacija 1944 m. vasarą). Žmonių kultūros namuose buvę sausakimšai, atidžiai klausėsi, karštai pritarė, o po to buvusi vakarienė su naminiu alumi. Ar tik nebus čia tas kartas, kuomet J. Baltušis norėjo atverti šoninį langą prie scenos - įleisti gryno oro, o to rėmai tebebuvę be lankstų, tai ir iškritęs visu svoriu langas ant žemės, pažirę stiklai, o rašytojas tik nusišypsojęs: "Prašau atsiųsti sąskaitą..."

Po metų, 1975-ųjų balandžio 26-ąją "pergalės" metinių proga lankosi Žaliosios mokykloje. Ten vėl užplūsta atsiminimai - malūno griuvėsiai, užtvankos gabalėlis, vieta kur su dėde Valuntu važiuodavę, malti grūdų, velti milų. Nusmelkia, kad praėjo gyvenimas, ir gana. Susitikimas su mokiniais bei mokytojais buvo jautrus, ten ir pietavę. Po pietų ta pačia proga lankėsi Anykščiuose, kalbėjęs salėje pilnoje žilagalvių, ordinuotų karo veteranų, o anykštėnas, aktorius Bružas skaitęs ištraukų iš Jono Avyžiaus "Sodybų tuštėjimo meto". O vakarienės važiavę į kolūkį Juozo Tumo-Vaižganto tėviškėje per tamsos apgaubtus miškus iki šalia dirbtinio tvenkinio stovinčios pirties, kurioje linksmai pasėdėję iki pat ketvirtos valandos ryto. Sugrįžęs namo tik šeštą ir Monika buvusi nelinksma...

Iš tiesų daugelyje vietų J. Baltušis baisisi girtavimo mastais, smerkia girtuoklystę, nuolat ir sau primena, kad nereikėtų gerti visai, nes kiek padauginus ilgokai kamuoja pagirios.

Bičiulis Zenonas netikėtai atvyksta į svečius su broliu Juozapu. Prašo pagalbos išsikviesti Argentinoje gyvenantį jų brolį Balį bei pasirūpinti, kad svetys galėtų apsistoti Utenoje. Pažada daryti ką gali, tačiau apsiramina, kad gal nepavyks, nes užsieniečiams leidžiama apsistoti Vilniuje, kartais Kaune. "Yra tokie įstatymai, tai privalomi visiems".

Tuose tūkstantyje su trupučiu puslapių apie Butėnus ne tiek ir daug. Esti keliose vietose užsiminta apie Svėdasus, apie norą mirus atgulti kapinėse šalia tėvo Karolio, ant akmens iškalant jau tikrą, svėdasietišką pavardę ir vardą - Albertas Juzėnas. Ir daugiau nieko. Pagalvoja čia rymodamas apie savo lemti, svarsto, kad geriau būtų pasilikęs paprastu darbininku, o ne ėmęs plunksną, dailiosios literatūros kūrėju tapęs... 

Autoriaus nuotraukose:

 

DSCF9459

Nuo didžiosios knygos viršelio mąsliai į tolius žvelgia rašytojas Juozas Baltušis. Tai Onos Pajėdaitės nuotrauka iš 1970-ųjų.

 

DSCF9454

Sodyba Butėnų Pamargavonėje, kur 1973 m. Joninėse vyko Emilijos ir Jono Juzėnų auksinių vestuvių pokylis

 

Komentuoti


Sukurta:

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 219 svečių ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Slapukai

Scroll to top