Raimondas Guobis

Skubrus

Keliauti į Butėnus sumanau žaibiškai. Sėdu ant eikliojo "gandro" - taip vadinu savo senutėlį dviratį, ir tiesiog šaunu. Super greitas žygis - lendu iš miestelio senuoju - Vilniaus keliu, leidžiuosi į pakalnę, kylu į Drambliuko kalną, vėl pakalniuoju.

Kertu legendinį Brindelio kelelį ir išlindęs į plentą šaunu bene didžiausiu greičiu - kiek mano dviratis ir kojos gali. Greitas. Nors ties Palaukiškiais plentas kaip arimas - vingiuoja keliomis gumbuotomis kupromis, veik visai taip, kaip įspėjamąjame ženkle parodyta...

Kaime...

Rodosi tik menka valandėlė ir jau suku nuo didžiojo plento į Butėnus. Pro ąžuolų vartus, kur pajuntu taip mielą, pažįstamą topolių kvapą, tą užburiančią aitrą iš vaikystės pajautų pasaulio...

Ratai šnarėdami sukasi ant suskilusio kaimo plento. Neriu pro naujumu spindintį jauno sodžiaus bitininko "medaus namelį", rodosi ir žiemą žydinčius močiutės Šukienės gėlynus, ir jau leidžiuosi į pakalnę. Kairėje pievos apskritomis kalvomis banguoja Narunčio slėnio link, dešinėje veriasi platus, iki pat Barono vilos besidriekiantis laukas, perlekiu Kerpio upelio tiltelį, žvelgiu į Sero rajono mūrinukų kepures bei tamsių eglių juostą ir po akimirkos leidžiuosi į senąją ulyčią.

Medžio malda

Seni žilvičiai ir Motiejūčių gryčia, Pakštų istorinis namas, kuris ir dar kartą man profesoriaus Kazimiero Pakšto pasaulį, šį butėnietiškos kilties genijų primena. Ilga Juškų gryčia, senas ir jau visai naujas Navikų giminės atminties pasaulis ir kaimo mokytojo Pliupelio rūmas po didžiausiu ir gražiausiu sodžiaus medžiu. Sustoju, kepurę nuo galvos nusitraukiu, pasijuntu kaip šventovėje. Tobulas kamienas, nežemiška ūksmė, vainiko grožis, tos meniškai išsiraičiusios šakos, lapų mirgėjimas menkame vėjuke. Medis mylimiausias - medis brangiausias, medis - simbolis...

Prie senosios mokyklos

Sustoju ir prie senosios Prūso gryčios, modernaus, daugiau nei prieš šimtmetį pastatyto namo. Pajuodusios sienos ir istorija. Mokyklos atmintis, kaip senos šventovės suskeldėję laiptai.

Žvalgausi. Gandras ir jazminas. Taip ir apsakymą ir romaną pavadinti tiktų. Pro žiedais ir kvapais besipuikuojantį jazmino krūmą matau lizde galvą kilojantį gandrą, toks idiliškas vaizdelis ir uosio stuobrys, milžiniškas kamienas su nurėžta dvišake viršūne.

Pas upę

Nelabai pažįstu aš šiemet mūsų Šventąją... Daug vandens, beveidė, uždara tėkmė. Kaip ne vasarą... Visai panerti tie keli prie kranto į krūvą sukritę akmenys. Tikrai, pamanau, kad upei vasarą be žmonių, ypač be linksmuolių vaikų liūdna...

Norisi ir save ir Ją pradžiuginti. Neriu į srovę. Gaivi, gaivi ir nuo pat kranto gili. Kur ta žavioji seklumėlė - sraunus žvyrinėlis, kur vandens būdavo iki kelių ir knibždėdavo milijonai kilbukų. Laikas kai kur suniokojo ir upės veidą. Maudynės puikiausios. Keli mėliasparniai gražuoliai, tai tupia, tai kyla nuo pakrančių žolynų. Pozuoti panoręs laumžirgis, apsisuka ir atskrenda prie manęs. Nutupia ant žalio lapo, leidžiasi fotografuojamas ir visai nebijo, neskrenda tolyn - tarsi kažkieno bičiuliška dvasią jame skrajotų. Gal upės, o gal kokio mielo žmogaus, jau Tenai esančio.

Višteliai

Toks mielas iš vaikystės pažįstamas cypsėjimas. Viščiukai gardelyje, glaudžiasi į kupetą, nors ir karšta saulė juos glosto. Gal taip jaukiau, gal net ne taip karšta. Geltonos plunksnos menkai dengia, paukšteliai tik cipsena, keistai svyruodami vienas prie kito stumiasi, pulku ar po vieną ragauja lesalo, geria vandens. Greit prabėgs vasara, greitai jie užaugs į didelius, mėsingus paukščius...

Šienapjūtė

Tai šen, tai ten pradalgiuose pievos žolynai guli. Šienapjūtė, džiovinamas ar bent jau vytinamas šienas. Po to susuks į rulonus. Retas kuris dar senybiškai džiovina ir klojime į prėslą krauna. Nebesigirdi ir dalgių kalant, tik traktoriukai, traktoriai burbia, su įvairiomis šienpjovėmis skambančią žolę nuo šaknų kerta.

Kęstutis su savo nedideliu traktoriuku, zvimbia prie jo prikabinta šienapjovė, suka ratus pievoje prie pat namų. Gula žolė į pradalges, o iš paskos kinkuoja gandras, stengiasi ką tik gyvą judant pamatęs - praryti...

Ąžuolas ir gandras

Jis lizde, kuris suneštas ant stulpo, prie senosios mokyklos, kur dabar gyvena Pakalniai. Sukinėja galvą kaip tikras kolonistas. Gandralizdžiai čia bent jau trys visai vienas šalia kito. Tarsi įteisina Butėnų vardo kilmę.

Matyt tikrai tas vardas nuo lenkiško žodžio gandras - "Bucian, Buciany".

Po pietų reikalai reikalėliai, tai skraiduolį dviratį žergiu ir atgal į Svėdasus jau senuoju keliu per Vasintos upelio slėnį sugrįžtu. Atgaivino mane Butėnai...