Raimondas Guobis

Tuščias, tik žemės balsais kalbantis, atrodytų snaudžiantis, vos gyvas pasaulis. Pamanytum, kad kaime niekas nebegyvena. Šen ten žiojėja išvartytos bulvienos, skrajojo lengvas vėjelis, žolė, nors dar sodri, bet jos spalva stipriai persismelkia metų pilnatvės gelsvumu. Obelų šakos svyra nuo obuolių, kai kur raudonšoniai noksta net kekėmis ir žemė kvepia obuoliais...

Prie Pakštų giminės lizdo

Tarpukariu čia gyveno Mykolas Pakštas. Didelė buvo jo šeima. Po pasaulį išsiblaškė, vieni palikuonimis skleidėsi, kiti vienišais gyvenimus šventė. Pakšto Marytė buvo paskutinė šios sodybos gyventoja, po jos mirties pasiliko sodyba rodosi amžinai gyvensiančiai, retos stiprybės jois seseriai Julei Bieliūnienei. Nežinau ar ji bėra šiame pasaulyje, tačiau pasirodė skelbimas apie parduodamą sodybą, kurioje lankydavosi profesorius Kazys Pakštas.

K. Pakštas daugelio pasaulio kraštų aplankęs, afriką apkeliavęs visgi žavėjosi Šventosios slėniu, šilais ir reto grožio Butėnų kaimu, kuris lankydavosi čia vasaromis. Automobiliu riedėdavo, tad mažiems ir dideliems sodiečiams būdavo tikriausia sensacija. Pasivažinėti automobiliu. Lenta žyminti, kad čia vieta menanti šį tikrą lietuvį.

Senosios ulyčios širdyje

Gryčia sena ir nauja. Apaliutės gryčia, Naviko Elenos gryčia, nors parduota jauniems žmonėms, tačiau stebuklingai išsaugojusi senąjį veidą. Tebėra ir tamsios apskritų sienojų sienos, ir baltos langinės. Kaimynijoje vėl iš artimųjų tėviškės namus atpirkęs Gendrutis Navikas kartu su žmona Jurga tikriausius rūmus įkūrė. Ne tik suremontavo trobesį iš vidaus ir išorės, tačiau virš verandos iškėlė suktomis kolonomis prilaikomą balkoną, vos gražiausių Prūso bei Pliupelio namų pepralenkė... O gal ir pralenkė...

DSCF0580

Navikų gryčios: esanti ir nauja

 

Namuose gyvena tyla...

Tuščia kieme, tylus vėjas tarsi nenorėdamas sudrumsti ramybės, drąsiai klajojęs po laukus kieme tarsi prityla...

Pereinu kiemą. Sūpuoklės, keistos gėlės, jų vardo nežinau, žiedai, obuoliai krintantys į žemę. Jų vaškinis gelsvumas ir sveikas raudonumas, aukšta žole apaugusiame sename sode raudonšoniai noksta tiesiog kekėmis. Rojaus žemė. Su paskutinėmis saulėtomis dienomis ateina ruduo.

DSCF0587

Žiedai Murmienės

 

Pro vinkšnos vainiką

Pro didžiausios, seniausios vinkšnos, sakraliausio kaimo medžio viršūnės vainiką veriasi melsvas dangus. Kuomet sutemos apgaubia žemę, pro vainiko kiaurymes geriausiai matyti dangus, žalsvose galaktikose spindinčios žvaigždės.

DSCF0588

Vinkšnos vainikas...

 

Geltoni nedidučiai, apvalaini, švelniai karpyti paminklinio medžio lapai krenta ant seno, tuoj po jubiliejinių 1930 - Vytauto didžiojo metų pastatyto, Gedimino stulpais paženklinto mokytojo Pliupelio namo laiptų.

Pašto dėžutė

Senai nei laikraščio, žurnalo, nei laiško nemačiusi. Liūdna, belaukianti. Būdavo gi "Tarybinis mokytojas", "Moteris, "Tiesa", "Kolektyvinis darbas" gimtosios kalbos mokytojai Aldonai Murmienei. Jos vyras, taip pat mokytojas Vladas Murma dar  prenumeruodavęs "Mokslą ir gyvenimą" bei rusišką "Vokrug svieta". Vėliau, jau Lietuvai tapus nepriklausoma dėžutėje tūnodavo įdėti: "Dialogas", "Lietuvos aidas", "Dienovidis", "Literatūra ir menas", kitokie žiniomis pritvinkę spaudiniai...

DSCF0591

Mokytojos pašto dėžutė

 

Apie laišką Stalinui 

Kuomet areštavo Aleksandrą Vilutį, tai šeima daug metų apie jį jokios žinios neturėjo. Gyveno žmona ir vaikučiai baimingoje nežinioje, tačiau su viltimi, kad dar tebėra gyvas, kad sugrįš. Kartą, gal jau apie 1950 metus užėjo tvarkingai apsirengusi, inteligentiška moteris, kuri prisistatė kaip valdžios siųsta pagelbėti, tereikia parašyti laišką draugui Stalinui ir vyras greitai vėl bus laisvėje. Surašė, dešimt, o gal visą šimtą rublių, iš paskutiniųjų, geradarei atidavė. Laiškas buvo ant didelio, traškančio popieriaus lapo...

Mėlyno kiaušinio paukštė

Ant stalo dubuo su virtais kiaušiniais, vienas keistai mėlynas, tarsi kaip tam tinginiui nuluptas būtų. Bet ne, mėlynas to kiaušinėlio lukštas. Teta Rimanta ir stebisi, kad iš jaunųjų vištaičių kiaušinius deda tik vienintelė. Paskubėjo subręsti, jaunystė, nekantrystė matyt ir lemia, kad paprastą kiaušinį sudėti vis dar neišeina, vis mėlynas ir mėlynas, kaip koks mėlynasis karbunkulas iš Šerloko Holmso nuotykių.

Penėjimosi metai?

Vakarų Europoje metus, kuomet ąžuolai subrandindavo labai daug gilių vadindavo "penėjimosi metais". Mat gilėmis šerdavo kiaules, tad tais metais nestigdavo mėsos...

Šie metai Lietuvos sodžiuje taip pat patys tikriausi "penėjimosi metai". Juk puikiai užaugo daržovės, gerai užderėjo, byrėjo į aruodus javai, miškuose kaip reta prisirpo daug įvairių uogų, o rudeniop miškai atseikėjo gausybę grybų. Tačiau ąžuolėliai kai kur visai ne gilėmis bet burbulaičiais karpytus lapus apsilipinę...

DSCF0599

Ąžuolo burbuliukai ant lapų...

 

Šventosios dvasia

Aplankyti upę. Būtinai. Ir į ją ruduo atėjo - ruduoja žolės ne tik pakrantėje bet ir tėkmėje, auksu spindi, srovė gi variniu žvilgesiu mirguoja. Neriu. Tris kartus kaip į Jordaną. Gaivus mylimos upės rudeniškas krikštas. 

Žilvitis šiemet išgyveno be Joninių... Laužas nesudegintas pasiliko... Gal tik tada, kai 1989 m. statytą ir šio pavasario vėtros išverstą Šv. Jono Krikštytojo stogastulpį prie Narunčio atstatysime, vėl jį pašventinsime ir Jonines švęsime: šoksim, burtausim, gersim, tutuosim...

Kapinių ramybėje

Visuomet užsuku: prisiminti, pasimelsti, pamąstyti. Ramybėje, tyliai lakiojant beržų viršūnėse vėjui išganingų minčių gimsta. Osvaldas Juška, iš mano kartos, išėjęs šią vasarą linksmuolis, kape su tėvu Steponu ir seneliu Antanu ilsis. Jam žydi rausvi gvazdikai..

Užbetonuotieji, kaip jūs prisikelsite?... Medžiu šventumas ir turtas, jie didysis šio amžinybės kalno grožis. Ne, kryžiai, paminklai, akmenys,kapai ne amžini, jiems amžinybės ir nereikia. Ar reikia užsimūryti, užmūryti amžinybei - jei jau kapo kelis kartus per metus aplankyti nevalioji, tai kam jis tau reikalingas, kam mūrus mūriji, nenorėdamas vietos kitiems užleisti. Juk mirusieji gyviesiems vietą žemėje užleido, tad ir kapinėse žemės užsiimti amžinai nevertėtų. Juk tik svečiai šioje žemėje esame.

Civilizacija žengia į upę

Bebūnant Pakapėje dundesiai iš paupio atskrieja. Iš anapus, iš vingio ties Juzėnais, kur Puodžiūnkiemyje gimstanti civilizacija beveik į upę žengia. Ta vieta veik legendomis apaugusi. Sklido kalbos apie ten įsikūrusius indų tikėjimo žmones, kurie čia atlikdavo įvairias religines apeigas, o Šventoji jiems pakeitė šventąjį Gangą. Dabar gi kalbama, kad savininkai pasikeitę, o nuolatiniai, nuo pat pavasario netylantys dundesiai byloja apie ten vykstančiu didelius darbus. Kuriasi. Gal bus geri žmonės, susibičiuliausime, juk nuostabu kai anapus tėkmės patikimi kaimynai gyvena.

DSCF0602

Ties Puodžiunkiemiu civilizacija žengia į upę...

 

Kelias paupinis

Danutė ir Antanas riedėjo automobiliu pro Pakapę, palei Bobakalnį. Stabtelėjo. Klaustelėjau: gal grybauti važiuoja? Pasirodo, kad ne, rieda trumpiausia keliute į Anykščius. Kaip prieš šimtmetį - per šilus palei upę, per Grikiapelius, Girelės pakraščiu, Kuprius iki pat Mickūnų. Tuomet jau į plentą, per tiltą ir į rajono centrą. Kelias dabar suremontuotas. Žinia, kad ir daugiau miškų bei laukų keliukų gali atgimti, mat vykdant įvairius sąlygų provincijoje gerinimo projektus žvyras gausiai pilamas ant buvusio Kūdrių kelio, per šilus vėl bus tiesesnis kelias į kaimyninius Grikiapelius.

Prie putinų, tu ateik būtinai

Vešlus putino krūmas, rausvomis kekėmis švyti uogų burbulėliai.  Bendruomenės namai. Tiek daug čia nagingieji vyrai, uolieji talkininkai šiemet padarė. Pagarba ir padėka jiems. Sienos šviesios, sudėti nauji langai, dar grindis, koridoriuką patvarkyti ir jau galima kleboną pasikviesti, namus pašventinti, susirinkti, kartu pabūti. Puiku bus jaukioje sekyčioje Naujuosius Metus švęsti, Užgavėnių ir kitomis progomis susirinkti. Gal palengva jau bus galima Šventosios upės rinkinio paveikslus kabinti, bibliotekėlę steigti.

DSCF0604

Putinėliai putinai...

 

Kaip žiogelis

Kartais smagu po pasaulį žiogeliu šokuoti, linksmai apie kitų darbus, gyvenimus dainuoti. Bet ateina ruduo, krepšys beveik tuščias, bet gal įkris nuolatos kas nors, jei linksmai, teisingai, viltingai dainuosiu...

Nuotraukos autoriaus.  

Komentarai  
#1 Virginija 2020-10-02 16:19
Kaip gerai jautriai suringuota... Ačiū , Raimondai! Tu tikras mūsų metraštininkas.
Cituoti | Pranešk apie netinkamą komentarą
Komentuoti


Sukurta:

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 39 svečiai ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Slapukai

Scroll to top