Raimondas Guobis

Gavėnas ir vėl išniro iš amžių slėptuvės, iš kažkurio paslaptingo klojimo, gal iš apleistos klėties kur slėpėsi, miegojo visus metus. Atėjo laikas, tradicijos šauksmas išjudino.

Peilį pasigalando, veidus pasirausvino, nosį pasijuodino, iš kažkur išsitraukė raguotą kaukę... Kad taip paprastai nepažintų. Nors pradžioje ar burtai veikia pasibandė: zuikiu pasivertęs po laukus pabėgiojo, šapalu virtęs Šventosios srovėje aukštyn, žemyn paplaukiojo, suopiu kelis ratus virš Butėnų, platesnių apylinkių apsuko, nusileidęs žemyn kiaune pasivertė ir vėl atgal į savo pastogę įsmuko. Tuomet jau išversčiakailiu Gavėnu patapo ir rytui vidurdienio link krypstant į Svėdasų miestelį nusliūkino.

Manė vaikus mažiausius pagąsdins, surado juos darželio kieme ugnį kūrenant, o mažyliai visai neišsigando - juk jie geri vaikučiai. Tad Gavėnas mokytinių ieškoti į mokyklos rūmus smuko. Ten smagiai su mažiais pasišnekėjo, o tie džiaugsmingai šaukdami su juo tiek lakstė, bėgiojo, kad Gavėnas visai jėgų neteko, prakaitai rasomis kaktą išpylė. Tuomet į gatvę smuko, kvapą atgavo, į biblioteką nuklydo, knygas pavartė, kokių naujienų pasidomėjo, parduotuvę užsuko, tačiau niekur bičiulių neradęs šaižiai sušvilpė - seną čigonę ir šviesiaplaukę burtininkę į kompaniją pasikvietė.

Ir tuomet magiška trijulė seniūniją užgriuvo, tarnautojas pakibino, šį tą pelnė, tuoj į kitą Alaušo ežero krantą nukako, į kolonėlę ties kryžkelę sugužėjo. Ten jais apsidžiaugė, o koks mielas Ferdinandas ir moteriškė prie kasos - tuoj du didelius pakus traškučių, saldaus gėrimo su burbuliukais dovanojo. Tuomet persirengėliai jau į pašvenčius, prie Narunčio upelio motoriniais ratais nusitrenkė, ten kur molinis namas stūkso, kur mieli žmonės gyvena. Oj kaip jie gandrų laukia. Ten gražiais žodžiais ir gėrybėmis apdovanoti, gražuolę vinkšną aplankę, jos išmintingo dūmojimo pasiklausę pasuko į didįjį Butėnų kaimą.

Parduoti tanką arba gauti tepalo gomuriui

Čigonė, ji nestokoja naudingų ryšių su tautiečiais užsienyje, bandė tautiečių Ukrainoje pagrobtą rusišką tanką parduoti. Tačiau biznis neišdegė, o persirengėliai dar visokių saldėsių, apskritą didžiulį sūrį ir džiaugsmo tepalų pelnė. Pas tetulę Rimantą didžiulius lietinius blynus su paveldo žymens vertu padažu - rauginti troškinti kopūstai su grybukais ir spirgiais, uoliai raitė, net taukai per barzdas varvėjo. Gyvenimas sotus ir linksmas, bus blynų - bus ir dainų. Tik užvalgę su didžiu trenksmu ėmė šaukti: "Žiema, žiema eik iš kiemo..."

Po Sero rajoną pasisukioję, lentpjūvę, o kokio storio medį ten vyrai apipjovinėjo, Raimondo R. dovanomis pamaloninti, dar dvi paslaptingai išsidažiusias mergaites į draugę įvilioję, skubinosi į aukštutinius - paplentinius Butėnus. Vieną kitą gyventoją aplankę, Barono viloje saldėsių pelnę sulindo į besileidžiančios saulė nutviekstą pušynėlį. Ugnį kūreno, su netolimais gyventojais protingai apie pasaulį, Lietuvą, Butėnus kalbėjosi, greitą karo pabaigą ir teisingumo pergalę pranašavo, valgė, gėrė, ištuštino šautuvo formos indą tauraus gėrimo, kol skaidriame danguje žvaigždės sužibo. Pavasarinio pelėdų koncerto nesulaukę, nuo pilnumos apsunkę, bet linksmi ir patenkinti išėjo, išsiskirstė į Gavėnios rimties laiką.

Autoriaus nuotraukose:

DSCF8953
Prie stebuklingojo Pašvenčių medžio

DSCF8968
Linksmuolės...

DSCF8965
Visą teisybę pasakysiu...

DSCF8967.jpg
Visą blogį sudeginanti ugnis

DSCF8976
Pelėdų koncerto belaukiant

Komentuoti


Sukurta:

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 159 svečiai ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Slapukai

Scroll to top