Raimondas Guobis

Greitai laikas bėga, rodosi visai neseniai atšventėme Užgavėnes, o jau tuoj ir Velykos. Prisikėlimo šventę pakiliai išgyvensim, ypatingai pasismaginsim, pamiršim rimtį, susikaupimą, darbus kasdienius, galėsim ir privalėsim kaip niekad maloniai, riebiai, sočiai pavalgyti. Nors ne taip smagiai kaip ankstesniais laikais, kol, nesiautė afrikinis maras ir kiti riestasnukėms pavojingi baubai, kai, pasak šmaikštuolių, dar nebuvo kiaules auginti "žydai uždraudę".

Nors tik prisiminsime tuos kiekvienam kiemui riebius laikus, valgysime, kirsime, kad nuo kiaulienos taukų barzda ir žandai blizgėtų, Vis dar mįslingai prisiminsime dienas vaikystės, kuomet sodiečių tvartuose maloniai kriuksėjo vienišos ar porelėmis auginamės sodiečių kiaulės. Tą beužsibaigiančios gavėnios nuotykiu persmelktą metą kai butėniečių tvartukuose skerdimui "prisirpdavo" didesnis ar mažesnis paršaitis. Pasak senolių bekoną skersdavo prieš Kalėdas, o štai metinį lašininį paversdavo prieš pat Prisikėlimo šventę. Mat ne tik darbų ritmo laikas, bet mėnulio pilnėjimas tam būdavo palankus...

Be kiaulas ir pats kaip kiaula...

Tai tokį smagų posakį prieš kelis dešimtmečius paleido Butėnų sodžiaus rytinio pakraštėlio gyventoja Juzė Gudonienė. Poetiškos sielos močiutė tuoj pat paaiškino savo žodžius; jei neturėsi namuose skilandėlio, dešros, kitokios mėselės, negalėsi deramai pavaišinti svečio. Tai ir liksi kaip kiaulė...
Panašias mintis „Kukučio baladėse“ išgyveno ir poetas Marcelijus Martinaitis: „Svarbiausia – išauginti gerą kiaulę. Jeigu bus gera kiaulė – tai kur dėsis žmogus: jis taip pat turės būti geras: t. y. sotus, teisingas, šiltai aprengtas“.

Pirkimas ir pirmoji diena...

Didžioji dauguma paršiukus pirkdavo turguje arba pas netolimą kaimyną, kuris laikydavo paršavedę kiaulę, kuri atsivesdavo bent dešimtį ar daugiau paršiukų. Bent porą savaičių palaikyti prie motinėlės gerokai jos papilvę paniurkę, pažindę tikdavo parduoti. Sovietų laikais vienas paršelis kaštuodavo palyginus labai nedaug - 10-15 rublių. Pirkdavo Utenos, Anykščių turguose. Pamenu, paršiukai labai jaudindavosi patekę į naują aplinką - nerdavo į gausiai paskleistus šiaudus, neramiai kriuksėdavo, su didžia energija puldavo prie gardaus ėdalo lovelio. Daugiau dviejų riestanosių retai kas augindavo, tad pasistumdymų, kartais įkandant ir ausį, prie ėdesio nebūdavo tiek jau daug. Kokia močiutė iš didžios meilės į ekologinį ėdesį įmušdavo bent porą kiaušinių, kad greičiau "pasikeltų" - sustiprėtų ir imtų sparčiau augti.

Ekologiški pašarai

Maitindavo kiaulaičius sovietų laikais labai teisingai, tad mėsa jau verdama puode tiesiog kvepėdavo. Todėl, kad kol pasigamindavo lašiniai ir "kūda" mėselė kiaulaitis suvirškindavo daugybę maišų bulvių, miltų bei kombinuotų pašarų. Įtorkuodavo ir runkelio, papjaustydavo žolės, jaunų dobilėlių. Dažnas šeimininkas į ėdalą suversdavo ir visus nesuvalgytus šeimynos stalo gardėsius. Žinoma išmanios šeimininkės, jei surasdavo kur netoliese besiganančių arklių, į ėdesį gausiai įmaišydavo arklėkų, o paršas su pasigardžiavimu sudorodavo net nepajausdamas, kad ėda ir "kumelas obuolius". Šis priedas labai gerindavo paršiuko apetitą ir stiprindavo kojas. Mat būdavo nuo mažens nuo kojų puolusių

Laikas

Paršaitis auga ne taip jau greitai. Pamatuoti per ploti ties pirmosiomis kojomis ir pasitelkus formulę apskaičiuoti peniukšlio svorį. Kiek priaugdavo paršas per parą? Kolchozo fermose bent 500 gramų, o namuose gal jau visus 800 gramų. Vis besipučianti mėsos saugykla pasiekia bekono svorį - jau aštuoniasdešimt, o po to jau tunka lašininio link. Būdavo šeimininkas nuolat virvele pamatuodavo peniukšlį per krūtinę ir matydamas papilnėjimą patenkintas nusišypsodavo. Gera šeimininkė gebėdavo mažą paršiuką nupenėti veik iki šimto kilogramų bekono per keturis mėnesius.

Laikas... ir skerdikas

Kuomet jau Kalėdos nebetoli, vyras su žmona pasitaria ir nusprendžia, kad jau laikas. Prieš Velykas įprastai skersdavo antrą jau didesnę, lašininę kiaulę.
Laikas pasikviesti skerdiką. Narsų, supratingą, tinkamą šitam atsakingam darbui vyrą, kurį pasistengdavo pamaloninti vos atėjusį - jei ima tai dėl drąsos prieš žygį taurelę įpilti.
Tarpukario spaudoje buvo rašoma apie humanišką kiaulio paskerdimo būdą: pirmiausia plaktuko ar kirvio pinties smūgiu į galvą apsvaiginti, o jau tada durti į širdį, ramiai nuleisti kraują jukai. Elena Žvirblytė Valuntienė prisimindavo, kai dar kaimas buvo ulyčioje, kai skersti kiaulio susirinkdavo bent keli vyrai. Gal nieko nenutuokiantį gyvulį užkeldavo ant suolelio, brizgulu susukdavo, suverždavo nosį, tvirtai laikydavo, o skerdikas patogiai smeigdavo peiliu, Besigaluojančio gyvulio nepaleisdavo, po žaizdą pakišdavo puodą, po to terlą, tekindavo kraują, kad nei lašelis veltui nenupultų. Iš to kraujo, jį sumaišę su kruopomis visą savaitę, o gal ir ilgiau virdavo kraujinius vėdarus bei juką.
Mūsų laikais kraują retai kur surinkdavo, nebevertino.
Tad ir skerdimo kultūra pasikeitė. Paršą stengdavosi išvaryti iš tvartuko nesukeliant didesnio jaudulio. Nors taip neįprastai iš šilto mygio į lauką išgintas jausdavosi keistai. Dar verždavo ir ant kojos virvele užnerta kilpa, o jei imdavo spyriotis, tai vyrai jį užguldavo rūsčiai stumti. O tuomet, tuoj už slenksčio ar dar tolėliau kiaulaitį pargriaudavo, prispausdavo, praskėsdavo, tvirtai suimdavo pirmutines kojas, o skerdikas netikėtai smeigdavo peilio geležtę. Į krūtinę, tuoj po kaire koja, ten kur spurda širdis. Peniukšlis klaikiai sužvigdavo, kartais tas mirties klyksmas užsitęsdavo, tačiau vyrai paleisdavo savo auką. Ji kapstydavosi ant žemės, kol pagaliau nurimdavo. Pasilikdavo sustingusi ant balto sniego po greitai tirštėjančio tamsiai raudono kraujo valka.
Peniukšlio skerdimą vaizdelyje "Nei šis nei tas" vaizdžiai aprašė svėdasiškis, lietuvių literatūros klasikas kan. Juozas Tumas-Vaižgantas. Pagrindinis herojus - visiems pabodęs, gerai prieš lemties dieną nupenėtas jokširų veislės penkiametis kuilis Kniustas. Pamatęs ateinant kelis vyrus nieko blogo neįtardamas manė jog anie ruošiasi tvartą mėžti, šviežių šiaudų pakratyti, kad paršui gulėti smagiau būtų. Tačiau buvo iš migio grubiai ištemptas ir nudurtas. "Dilgt į pat širdį, kraujas pliūpt kaip iš švirkšto ir plaka, plaka jį, į dubenį pagaudama, - o, kad tave, - ta pati jo šėrikė piemenė..." Pajutęs artėjantį galą kiaulis klastingai spyrė ir baisingai sumušė ar net sulaužė šeimininkui koją.

Svilinimas
Išleidusį paskutinį kvapą paršiuką, po menkos pertraukėlės, imdavosi svilinti. Buvo laikas kai šerius nudegindavo apdėję gerais ruginio kūlio šiaudais ir juos padegę, nuolat pridėdami naujų kuokštų ir tuo pačiu skutinėdami peiliais. Donelaitis poemoje "Metai" aprašė kaip lietuvininkams svilinant kiaulę dūmai aukštai į dangų, herojiškai, net iki pat žvaigždžių sūkuriuodami kildavo. Tuoj po karo būdavo sukonstravę tokias svilinimo „mašinkas“, lovelyje kūrendavo kaladėles, ranka sukamu ventiliatoriumi nukreipdavo liepsną į kiaulės kūną. Kaip tas įtaisas veikdavo galutinai ir neišsiaiškinau.
Mano atmenamais laikais kiaules svilindavo kaitrinėmis lempomis – „lietlempėmis“. Jas naudodavo ir prižiūrint motorus, įvairią technikos, kuomet reikėdavo pakaitinti ar užšalus atšildyti. Tas benzinui oro genama srovę pro straubliuką lekiančiai liepsna įtaisas. Nedegdavo. Užsikimšdavo kanalas, jį krapštydavo dratuke, ieškodavo kitokių priežasčių. Būdavo pakaitinus kai kurios "lietlempės" imdavo be kliūčių veikti. Šiaip taip nusvilindavo, peiliu apskusdavo, po to nudegindavo ir sudrėkinę verdančiu, skuduru vilgomu vandeniu mikliai iki baltumo peiliu nuskusdavo. Tuomet nurėždavo galvą ir ją guldydavo į pusnį.

Dorojimas
Prarėždavo pilvą, tiesiog mikliai kaip antklodę nurengdavo riebalais siūbuojančią paūdrę. Tuomet versdavo į „baleiką“ šonu žarnas, į kibirą su šaltu vandeniu merkdavo plaučius, išimdavo ir kepenis, širdį dar žvilgtelėję kaip į ją pataikyta peiliu, ar didelės žaizdos reikėjo gyvulio mirčiai. Pagal kasos formą nuspėdavo artimiausių mėnesių orą. Magiškas, visus savo ritualais apstulbindavęs skerdikas iš krūtinės ląstos pasisemdavo kraujo ir su didžiu apetitu išgerdavo. Nustebusius patikindavo, kad tas šiltas kraujas labai naudingas sveikatai. Pašalinę kraują krūtinės ląstą išplaudavo, skudurėliu iššluostydavo. Tuomet skerdikas išpjaudavo kumpius, nupjaudavo iš pakaklės paūdres ir į keturis ar net šešias paltis suraižydavo lašinius.
Žarnas išvalydavo nuo išmatų, nors kiaulis apdairiai nebebuvo bent pusdienį penimas, po to išplaudavo, išversdavo, išskusdavo, kad būtų plonos. Pūslelių atveždavo iš mėsos kombinato, dar kur nors suorganizuodavo bent dešimtį kilogramų jautienos. Kad pamaišytų, dešros gardesnės būtų. Rupiai primaldavo ar pripjaustydavo lašinukų. Įdėdavo pipirų, laurų lapelių, smulkiai pjaustyto česnako. Druskos taikydavo bent po trisdešimt gramų į kilogramą. Dar dėl mėsos rausvumo įberdavo bent šaukštą valgomosios salietros.

Gardėsių gamyba

Mėsos paruošimo vakaras nusitęsdavo iki vidurnakčio ar dar tolimesnio vėlumos. Kaip koks vakarėlis. Įsijungdavo visi gebantys - vaikai mala mėsą, lupa ir pjausto česnakus, o jau dėti pūsleles, dešras imdavosi augesni, labiau suprantantys, kantresni. Į marles ar sunešiotas moteriškas kojines būdavo susukami gabalai pačios geriausios liesos mėsos, kumpių.
Tuo pat metu iš storo medžio išskobtame lovyje būdavo sūdomi lašiniai ir kumpiai. Jie kaip ir dešros bei kitos paminėtos gėrybės gabenamos į pirtį "vindijimui" - rūkymui. Sukabinamos palubėje ant kartelių, sudedamos ant sukaltų kopėčių. Užkuriama krosnis ir kūrenama drėgnais alksniais, tokie dega lėtai ir skleidžia daug kvapnaus dūmo, bebaigiant rūkyti dedama kadagio - bus gardesnis kvapas. Stengiamasi mėsą persmelkti šaltu dūmu, stengiamasi, kad neimtų varvėti riebalai. Dešroms, pūslelėms pakakdavo kokių penkių dienų smilkymo, o štai lašinius rūkydavo keliomis dienomis ilgėliau. Ypatingai gardžios plonytės dešros, jos nuimamos nuo kartelės traškiai lūždavo, o burnoje tiesiog tirpdavo ir rodėsi nieko gardesnio pasaulyje nesurasi...
„Ak jūs, kiaulės, / geriausias dienas man suėdėt.
Tai ir aukite sau į kumpius, / suvarys jus Europa
į pačią ilgiausią dešrą / nuo Žuveliškių ligi Lamanšo...“
Poetas Marcelijus Martinaitis vėl smagiai aprašo šio straipsnio herojes Kukučio pamoksle kiaulėms

p.s. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas yra pasakę, kad jam patinka kiaulės. Nes, katinai į žmogų žiūri iš aukšto, šuo pernelyg nusižeminęs, o kiaulė - kaip į lygų sau.

Nuotr. iš albumo:

IMG 5839
Didelis kiaulis ir mažas žmogus. Vaizdelis prie Butėnų kiaulių fermos

DSCF7577
Vaizdelis iš 1938 metų: paskerstos kaulės svilinimas šiaudais Prūso Galo sodyboje Butėnų kaime

juodina
Nuotr. Iš anykštėno Izidoriaus Girčio lobyno
Vatinukėmis pasirėdęs, guminiais batais avintys skerdikai „lietlempėmis“ degina – „juodina“ paskerstos kiaulės kūną

 

Komentuoti


Sukurta:

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 97 svečiai ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Slapukai

Scroll to top