Butėnams

Algirdas Baronas

Būtėnai - nuostabus gamtos kampelis, kuriuo grožėtis visada gali...
Vaikystės každada mintais takeliais
Nubrauki ašarą, kada eini...
Savam rūke Šventoji skęsta,
Tėvelį, dalgį kalantį, girdžiu,
Mažytis tik miražas mano -
Šiltam glėby mamos guliu...
 
Gatvinis kaimas - ilgas, nedabėtas,
Laisvoj tik Lietuvoj asfaltas lietas.
Laikais kolūkio žvyras čia dulkėja,
Biednokas buvo gal, lėšų ir neturėjo...
 
Prie kelio senos kaimo kapinaitės -
Žmonių gyvenimai, darbai, likimai čia.
Kalnelis ašarom sūriom nuplautas,
Ir atminimui, laisvei aukuras sukrautas.
 
Dar Klyvis toks vardu yra
Gili griova, upelis jo dugne,
Kadaise čia tyri lašai lašėjo...
Kai vyrai kaimo su velniukais susidėjo.
 
Sakydavo, su laumėm dar draugavo,
Todėl lašus, tokius stiprius, išgavo.
Ūlyčioj tik vaikų daugėjo...
Nors moterys žinojo, bet tylėjo...
 
Toliau - miškelio apsupty, gražus
Yr kalnas Bobkalnis vardu.
Šventoji sava kilpa apkabina,
Pavasary baltam ievužem padabina...
 
Netali stavi dvi anerikanų gryčios,
Smetanas dar laikais statytas.
O kaimo kalvio, meistro gelažų,
Jau nematyti iš žolės nei pamatų...
 
Kai užlipi ant šito kalno,
Visi Janonys kaip ant delno..
Toliau Varkujai, Gerkonys, Debeikių bažnytėlė...
Jos balti bokštai liejasi, lyg vėlės.
 
Balčiausios ievos žydi upės pakrašty...
Geriausia gaspadinė buvo kaimo vidury -
Mažybiniu vardu, Ievutė, ją vadino..
Todėl, kad valgius nuostabiai gamino.
 
Vestuvės, pakasynos ar vaikų krikštynos -
Stalai nukrauti bus, nereiks adynos...
Ir sukasi virtuvėj mūs Ievutė,
Kaip danguje vikri kregždutė.
 
Tremty jaunystė nepalūžo,
Išliko gero, linksmo būdo..
Kartu kolūkio fermoj kiaules šėrėm..
Mama susirgo, užvaduot reikėjo.
 
Linksma bobutė mūsų Aneliutė...
Maži vadindavom - sena močiutė.
Ji balsų nuostabų turėjo -
Į šermenis giedoti visad ėjo.
 
Medžiotojas Antanas, dėdė Kūdrių,
Šventojoj niekada negaudė ūdrų.
Cukriniais runkeliais laukai klestėjo,
Kolūkis prašė sergėti... reikėjo..
 
Kolūkį valdė anykštėnas toks Kalčys.
Ar geras, blogas buvo - žmonės pasakys.
Buhalterė vyriausia buvo Adolfina.
Sakydavo, kad kolūkiečio širdį nuramina...
 
Kad ratai lenvgai suktūs, negirgžgėtų,
Kad traktoriai ilgai laukuos pupsėtų,
Mechaniką turėjom vyrą tvirtą - tai 
Krikšto tėvą Pakštą - vietinių išgirtą.
 
Dar muzikontų kaimas daug turėjo.
Visi kaip vienas grot mokėjo.
Laikai skambėjo šienapjūtėj nuo dainų,
Vestuvės ar krikštynos - niekada be jų...
 
Vilutis Norbertas armonika užgroja,
Jo peterburska rankose raudoja,
Gražia daina melodija pritars 
Balundžiai jo vartikliai debesį apvers.
 
Nutyla paukščiai, Algirdas užgroja kostantinka,
Čiulbėkite, ką natos jums netinka?
Agurko polka bus, sušunka mūs Tėvukas,
Gražia gaida pritars jam mūs Mamukas.
 
Baguslovas, Ramusius, Jūra...
Jų trio toks darnus - tarsi Šventoji srūva.
Per Jonines, ar gegužines paupy,
Dar muzika man skamba iki šiol ausy.
 
Lakštutės vakarais savas trėles tik suokė,
Jaunimas gegužines liksmas ruošė,
Žaliais berželiais ratas apkaišytas -
Polkutę šoks, kad liktum nesitryptas...
 
Dar liaudies meistrą mes turėjom,
Prakalbint medį Jis gražiai mokėjo.
Jo Donchikotas, paukščiai, slibinai,
Girtuoklis guli, kiaulė, kluone - buteliai...
 
Rašytojas Baltušis ranką spaudė -
Čia pas Tave gražu, jokia apgaulė...
Parduotas vasaras, brolau, skaitei?
Kaip Alyzu iš Zenono tapai?
 
Prisimeni, kai karvių bandą ganėm,
Basi per gruodą, tvartan varėm?
Bet man Valunta, tiesą pasakai -
Kaip kryžių butelin taip įkišai?..
 
Ė... dabar aš medį tik tašau
Ir Viešpaties sveikatos vien prašau,
Šitas kryželis, dar manau, palauks,
Atėjus laikui, jis visus priglaus...
 
Pasikeitė dabar Būtėnų kaimas,
Jaunimas groja ir dainuoja kitas dainas,
Anapilin išėjo daug šviesių žmonių,
Mums gaila, bet likusiems gyventi reikia ir be jų...
 
Gyvenimas - tarsi vandens verpetas,
Na, kaip Mačeikos mūsų sietuvos,
Stipri srovė susuks, išneš,
Ir, nežinia, kada ir kur Tave išmes...
Paskelbta: 2018 m. gruodžio 9 d.
Peržiūros: 1776
Komentuoti


Sukurta:

Origins.lt

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 203 svečiai ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Slapukai

Scroll to top