Raimondas Guobis

Kuomet mokytojas Antanas Pliupelis iš kelių sodiečių nupirkęs po žemės reformos - kėlimosi į vienkiemius pasillikusias  "ūlyčioje" sodybvietes - "kolionijas" pasistatė erdvius namus, juos papuošė nors nežymiu, bet brangiu tautiniu ženklu. Į verandą vedančių laiptų betoninę sienelę pažymėjo tarp dviejų gėlių vazų virš datos "1934" mistiškame apskritime spindinčiais Gedimino stulpais. Buvo gi patriotas, priklausė šaulių organizacijai, švietėsi ir švietė - mokinukus, vyresniuosius tėvynę mylėti mokė.

Tame name beveik ir negyveno, didelė šeima glaudėsi kieme stovėjusiame nedideliame namelyje, panašiame į klėtelę, mat vos įrengus didįjį rūmą užgriuvo karas. Pokariu erdviausia kaimo troba tuoj tuoj buvo panaudota naujosios sovietų valdžios reikmėms - čia keletą metų veikė apylinkės taryba, kolchozo kontora, ir niekas neatkreipė dėmesio į Gedimino stulpus. Jie ten tebebuvo ir mūsų vaikystės metais, kiekvieną dieną gal net po kelis kartus kaimo gatve pralėkdavome tą vietą, bet visai neatkreipdavome dėmesio. Be to, tautinius stulpus nuo prašalaičio akies šiek tiek saugojo ir iškerojęs alyvų krūmas. Gyveno  tame name mokytojai - A. Pliupelio, jau išvykusio iš sodžiaus į didesnį miestą dukra Aldona ir jos vyras Vladas - Murmos, Jų sūnus Kęstutis buvo mano klasės draugas, o štai simbolio rodosi niekad ir neparodė, ir mes nepastebėdavome. Nors, kad toks nuostabus tautinis ornamentas yra, kad buvo nepriklausomybės metais plačiai naudojamas žinojau - juk pavartydavau šen ten gaunamų tarpukario žurnalų bei knygų.

Gimtosios kalbos mokytoja A. Murmienė, tikrai išmokė geras knygas, lietuviškus raštus pamilti, ir ne tik mokykloje bet visur kur galėjo. Kaip nuostabiai ji deklamuodavo Prano Vaičaičio eiles: "Yra šalis, kur upės teka, linksmai tarp girių ošiančių, ir meiliai tarpu savęs šneka prie giesmininkų vieversių..." Ir verdavosi vos ne butėnietiškas peizažas, juk čia ir Šventoji ir kvapnieji šilai aplink mėlynuojantys, lakiojančių vėjų dažnai siūbuojami, ošiantys.

Gedimino stulpai -  tas senlietuvių  ženklas tik dabar nušvito, atsivėrė visa savo šviesa ir prasme. Nebeliko to maskuojančio krūmo, ir mokytoja A. Murmienė nusišypsojo - išsaugojom. Ar gi ne stebuklai? Išsaugojom, nes naujos nepriklausomybės sulaukti tikėjomės.