Raimondas Guobis

Šiemet sukako 130 metų, kai Galvydžių kaime prie Svėdasų gimė Jonas Motiejūnas-Valevičius (1893 – 1959), 1919 metų nepriklausomybės kovų savanoris, Vyčio kryžiaus kavalierius, Lietuvos kariuomenės majoras, ilgametis Utenos apskrities komendantas tarpukariu. Ta proga, praeitą trečiadienį surengtas pagarbios atminties žygis kartu su Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos mokiniais ir mokytojais.

Istorijos pažinimo keliais nueita beveik vienuolika kilometrų, stabtelėjant krašto praeičiai svarbiose vietose.

Prie senojo malūno

Pamatęs tiek jaunų veidų didžiai nudžiugau – kaip gerai, kad Svėdasuose tebegyvuoja gimnazija, kaip smagu, kad jie domisi krašto istorija ir noriai žengia įdomiausiais praeities takais. Dvigubai smagu, kad jų tarpe ir vaikučiai iš Butėnų. Žygio formatas susidėliojo atsižvelgiant į mokinukų pasirengimą ir pasiryžimą, pirmiausia dviem geltonais autobusiukais nuvykstant į tolimiausią trašką ir įvertinant kokio ilgio kelią tektų įveikti sugrįžtant. Vairuotojas žvilgtelėjęs į skaitiklio parodymus nusišypsojo, prasisuko nedaug, beveik dešimt kilometrų. Vieškeliukai, takeliai sausi, smiltingi, oras nors apniūkę, bet geras, tad atstumas negąsdino.

Jaros ir Šventosios upių santakoje, prie per akmenis šniokščiančios srovės prisiminėme čia buvusį malūną, kurį pastatė mūsų minimo J. Motiejūno-Valevičiaus tėtis kartu su vyresniais broliais. Dvejos girnos, kruopų gamybos įranga, sumaldavo ir paprastai ir papikliuodavo pyragams bei ragaišiui. Upelė vandeninga, tad, įmonė niekad nesustodavo. Tik didžiojo pavasario potvynio dienomis neveikdavo, mat, saugant užtvanką, vandeniui atverdavo visus vartus. Tiesa, tarpukariu Valevičiai įmonę pardavė iš Amerikos sugrįžusiam Jonui Žemaičiui iš Vaitkūnų, kurio stilingas – aukštais pamatais, dideliais baltomis langinėmis besipuošiančiais langais, prieangiu su balkonu tebestovi iki šiol. Tad, pro šį nepaprastą namą kylame iš slėnio aukštyn į šviesias kalvas.

Legendiniai Galvydžiai

Kadaise šios smiltėtos aukštumos dešiniajame Jaros upės krante vėrėsi neregėta erdve, spindėjo iš senojo sodžiaus išsikėlusių į vienkiemius trobesių žiburių šviesa. Pasak čia gimusios Onos Pajedaitės pasakojimų, prie Šimonių girios besiglaudžiantis sodžius labiausiai nukentėjo pokariu, mat, daug jaunų vyrų išėjo į partizanus kovoti prieš okupantus, daug žuvo, kiti kalėjo lageriuose, vargo tremtyje, nukentėjo ir vyresnieji žmonės, net vaikai. Praėjome pro buvusią Būgų sodybą, kurioje dabar gyvena jų palikuonis pažangus ūkininkas Tadas Niaura su šeimyna. Tvarkinguose aptvaruose ganosi jo avys bei galvijai. Vieškelio vingyje jau negyvenamos Tamošiūnų sodybos trobesiai, gausiai medžiai apaugę trobos pamatai. Jos taip ir neatstatė po to, kai ji sudegė, kuomet čia užėjusius partizanus apsupo stribai ir sovietiniai kareiviai. Tądien kautynėse žuvo du partizanai, o trečiasis Petras Pakštas-Gintaras iš Butėnų paspruko persirengęs moteriškais drabužiais.

Stovėdami skausminga istorija paženklintoje vietoje pažvelgiame į seną sodžiaus vienkiemių ir vietovardžių žemėlapį. Įdomu, kad ši vieta kadaise Lušiškėmis vadinta, į vakarus – Apijos laukas, į rytus – Mandriškės, o į šiaurę – jau kaimyninio Kušlių kaimo laukai.

Jaros slėnys ir Vikonys

Staiga leidžiasi žemyn, riečiasi vingiu, iš kairės pasilieka šilas, dešinėje dar giliau alma Jaros upelaitė. Ties ta vieta ji labai paslaptinga, sekli ir srauni. Išėjus iš miškelio, vagoje matyti apsamanoję stulpai, aukšti, paslaptingi. Tai ten senojo tilto būta. Naujasis, jau betoninis pastatytas šiek tiek aukščiau prieš srovę, bet kol jį prieiname, peržengiame šviesių vieškelių kryžkelę, kurią žymi aukštas Šv. Jono Krikštytojo koplytstulpis. Po koplytėlės stogeliu klūpinčio Kristaus figūrėlė ir smarkiai pasvirusio, tiesiog griūvančio Krikštytojo skulptūra. Tiltas visuomet romantiška vieta. Stabtelim, kažkas tik žiūri į be perstojo bėgančią, niekad nepavargstančią, neišsenkančią srovę, kažkas meta į ją šapelį.

Vikonių sodžiaus naujoji gyvenvietė, tarp aukštų pušelių baltuoja dviaukščiai mūriniai daugiabučiai, peržengiam tilteliu dar vieną, gerokai mažesnį Vasintos upelaitį, pro sodybą kairėje išeiname į lauko keliutę, vingiuojančią slėnio pievomis, gerokai paėjus jis išveda mus į aukštą kalną ant kurio stūkso senasis Vikonių kaimas, Daug sienmedžių, ąžuolų, uosių, liepų, yra ir senovinių namų, ir dar keletas gyventojų. Smagu senoviniu gatviniu kaimu nuo pradžios iki pabaigos praeiti. O tuomet ir toliau žengiame pirmyn mažai važinėjamu laukeliu, praeiname vieną sodybą, leidžiamės į gilų slėnį, pakylame į aukštumą ir stabtelim Žemaičių sodyboje. Atokvėpis ir lengvas užkandis. Šeimininkė pamačiusi tokį pulką jaunimo labai nudžiunga, klausinėja kur ir kodėl mes čia einame, vaišina obuoliais. Atsigeriame ir tyro vandens, kurį siurblys iš šešiolikos metrų gylio šulinio į paviršių pakelia. Gardus vandenėlis. Džiugiai žengiame tolyn, įsmunkam į šviesų šilelį ir smėlėtu keliuku iki pat plentų kryžkelės žengiame. Mažą atkarpėlę Šilo gatve įveikę sukame kapinių link, trumpam stabtelim ant kunigaikščių Radvilų kalno. Leidžiamės žemyn, smagiu liepteliu arba šuoliais įveikiame mažytį iš Alaušo tekantį upelį, beprasidedant lietučiui mes jau prie bažnyčios, prie monumento savanoriams ir pagaliau į jaukią biblioteką sugužam.

Šimtmečio svėdasiškių galerijoje

Ten, kur knygų lobiai, kur nuolat eksponuojama garsiausių XIX-XX amžiaus svėdasiškių ypatingai nusipelniusių žadinant tautos dvasią, kuriant nepriklausomą 1918 - 1940 m. Lietuvą, garsinant mūsų tautą pasaulyje portretų rinkinys. Mūsų šios dienos herojus majoras J. Motiejūnas-Valevičius. Kovose už nepriklausomybę, buvo sunkiai sužeistas, už drąsą bei sumanumą apdovanotas Vyties kryžiumi. Taikiame laikotarpyje pasižymėjo kaip puikus administratorius tarnavo Utenos, vėliau Alytaus, Zarasų, Švenčionių apskričių viršininku, pokariu slapstėsi, pagelbėdavo partizanams, jiems suteikdavo žinių iš Vakarų radijo stočių.Tačiau buvo sovietų valdžios areštuotas, kankintas, nuteistas 25 metams kalėjo lageriuose Kazachstane. Sugrįžęs gyveno Vilniuje mirė 1959m. ir buvo palaidotas Saulės kapinėse sostinėje. Nežinia ar savo apskrities viršininką prisiminė Utenoje, bet mes svėdasiškiai savo didvyrių, savo brangiausių žmonių niekad nepamirštam.

Įdomu, kad majoro J. Motiejūno-Valevičiaus giminės taip pat stipriai nukentėjo nuo okupantų. Partizanų gretose kovojo brolio Jurgio dukterys Elena Valevičiūtė-Nida, kuri daug metų praleido kalėjimuose ir tremtyje, bei jos sesuo Janina Valevičiūtė– Astra žuvo kartu su paskutiniais Šimonių girios partizanais 1952 m. spalyje.

Autoriaus nuotraukose:

DSCF5827
Žygio majorui Jonui Motiejūnui-Valevičiui atminti dalyviai prie senojo malūno užtvankos krioklio Galvydžiuose

DSCF5831
Iš santakos, pro malūnininko namus kylame į Galvydžių kaimo aukštumas

DSCF5840
Žygeiviai ant tilto per Jarą ties Vikonių kaimu

DSCF5845
Keistas, bet labai linksmas kelio ženklas Vikonyse

DSCF5867
Svėdasų bibliotekoje su majoro Jono Motiejūno-Valevičiaus portretu iš Šimtmečio svėdasiškių galerijos

DSCF5856
Ant Radvilų kalno Svėdasuose

 

Komentuoti


Sukurta:

Dabar lankosi:

Dabar svetainėje 460 svečiai ir narių nėra

Lankytojai

Patalpinta:

serveriai

Slapukai

Scroll to top