Raimondas Guobis

Kaip ir kasmet, taip ir šiemet Vėlinių švenčių išvakarėse, paskutinį spalio šeštadienį svėdasiškiai, pokario istorijos pažinimo ir gilesnio suvokimo siekiantys piliečiai, surengė metinę šventę su žygiu bei smagiu vakarėliu kodiniu pavadinimu „Perkūno kirtis“.

Mat tos dienos svarbiausias herojus buvo Algimanto apygardos partizanas Vytautas Vilutis–Perkūnas kilęs iš Butėnų, netoli Malaišos ir Jaros upelių santakos žuvęs prieš 75 metus. Nuo pat ryto pasiryžėlių šturmo grupė dviračiais keliavo iš Svėdasų į Taraldžius, ten kapinėse koplytėle pažymėjo žuvusių partizanų atminimą, po to per Kunigiškius, Pakalninę sugrįžo į Kraštų šilo brolijos būstinę. Ragavome ekologiškų, be trąšų ir nuodų išaugintų bulvių, dešraičių ir kitų gėrybių, gaivintasi putotu naminiu alučiu, smagiai pasikalbėta bei padainuota.

Nuo paminklo pokario partizanams Svėdasų miestelio aikštėje pajudėjome dviračiais trise – Nida, Valdas ir aš, stabtelėjome maldai „Prieš žygį“ prie paminklo kan. Juozui Tumui-Vaižgantui, greitai pasiekėme istorinių vieškelių kryžkelę, prie kurios rytmečio migloje tauriu baltumu švytėjo Švč. Mergelės Marijos koplytėlė. Aplankėme ir čia pat šilelyje esančius pokario partizanų kapus, šioje vietoje nužudytuosius nuo miestelio grindinio atveždavo ir paslapčia užkasdavo skrebai. Grafų Marikonių vieškeliu spėriai judėjome, užsukome prie Svėdasų dvaro griuvėsių, pasigėrėjome didžiaisiais ąžuolais, tiesiu tiesiausiu keliu keliavome tolyn pro Juozapavos sodybą, Miškinių kryžkelę iki pat senojo Vaitkūnų kaimo, kur senojo kelio pakraščiais augo milžiniški gluosniai. Kai kur ant žolės, medžių kamienų baltavo sniego lopeliai, švino spalvos dangus iš kurio rodėsi tuoj ims kristi snaigės, šilumos vos pora laipsnių, net žvarbu. Nuo Petrikinės kalvų, pačiame parapijos pakraštyje, jau buvome nuriedėję dešimt kilometrų, leidomės palengva žemyn, daugelyje vietų keliukas vėrėsi vandens pilnomis valkomis, rudeniniais purvais. Per nedidelį miškelį pravažiavę nusileidome į platų slėnį, kuriuo skubriai vingiavo, taškeno upelaitė Malaiša. Tarsi susitikti su didesne sese Jara skubėtų. Pervažiavę per tiltelį kryžkelėje pasukome kairėn, pasiekėme Taraldžių kaimo kapelius. Ten prie liepužės kamieno koplytėlę pritvirtinome. Su kryželiu bei žalvarine lentele, kurioje įrašas, kad tai atmintis 1948 m. kovo mėnesio 28 dieną šiame kaime žuvusių Lietuvos partizanų: Vytauto Vilučio-Perkūno, Alfonso Budreikos-Bukšio ir Prano Sabalio-Juodžio. Pasimeldę, ypač tiko partizaniška malda į šv. Kazimierą (Pažadink mūsų tautai vadų, kurie kaip tu kitados, norėtų jai vadovauti išmintimi, tiesumu ir meile...), šių vyrų istoriją prisiminę pasukome atgal. Stebėdamiesi mįslingu ženklu: kuomet skaičiau madas keliuku prie kapinių ramiai atbėgo lapė, likus vos keliems metrams mus pastebėjo, stabtelėjo, ir pasuko atgal...

Tuoj už upelio sukome kaire vieškelio atšaka, gėrėjomės milžiniškai maumedžiais, pakelės medžių gelsvumu, plačiais toliais, didžiulėmis, tarsi iš senovės laikų, balomis ant vieškeliuko. Nors kelias buvo sunkus, bet labai greitai atsidūrėme Kunigiškių kaimo pakraštyje, kur sodybose gausiai raudonais ir gelsvais krituoliais obuoliais nusėta žemė. Į kapinaites užsukome, prie Alberto Nakučio-Viesulo būrio partizanų kapų žvakutes uždegėme, pasimeldėme, o iš ten jau į Malaišius, po kan. Juozo Tumo–Vaižganto tėviškės kiemelį pasivaikščiojom, jau asfaltuotu keliuku paplentės Pakalninėn pakliuvom. Smagiai riedančiais dviračiais Svėdasų link judriu plentu spaudėme, pakilę į Kraštų aukštumas, per legendinį šilą leidomės, kol jį pervažiavę, prasukę dvidešimt penkis kilometrus kelio, pušynų pakraštyje laimingai Kraštų šilo brolijos būstinę pasiekėme. Pradžioje prisiminėme pokario istoriją, panagrinėjome svėdasiškių partizanų slapyvardžių prasmę ir kilmę. Kodėl Rytas, Žirnis, Perkūnas ar Briedis? Tuomet buvo pateikti šios dienos mūsų virėjo Algimanto Barono ekologiškos bulvės bei dešrelės ir ypatingo skonio rauginti agurkėliai, pasistiprinome. Stalą praturtino atvykęs mano brolis Arūnas, kuris padėjo didžiulį padėklą keptų karosų ikrų paplotėlių, ypatingo sūdymo su pipirais, sūriu ir kitomis gėrybėmis. Visą šį gėrį gausiai putotu, naminiu alučiu užgėrėme. Jo buvome pasirūpinę visą statinę, būtų ir dviem dešimtims patriotų atsigaivinti pakakę. Tuomet lietuviškas kovų dainas dainavome. „Marš, marš kareivėliai, marš į kovą dobilėliai, į priešą pirmyn, pirmyn, pirmyn...“

Autoriaus nuotraukose:

Koplytėlė laisvės kovotojams...

Laisvės vieškeliais...

Čia mes visi trys prie Taraldžių kapelių

Alutį ragaujam...