Martynas Dulkė

Minint naujosios, 1990 m. gimusios nepriklausomos Lietuvos valstybės 30 metų jubiliejų, pasirodė nauja Raimondo Guobio istorinė knyga „Jaunosios Lietuvos keliu“, kuri pasakoja apie tautinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ veiklą Anykščių krašte 1927 – 1940 m.

Pasak autoriaus, tuo metu Lietuva tikrai buvo jauna, piliečiai kupini vilties, tikėjimo ir noro kurti klestinčią, teisingumu ir tautiškumu paremtą valstybę. Deja, sovietinė okupacija lietuviškojo jaunimo žygį nutraukė, daugelio aktyviausių lietuvių likimai susiklostė tragiškai. Naujoji, 1990 m. atgimusi Lietuva jau tris dešimtmečius žengia savarankišku keliu, kuria, tačiau suprantamai išdėstomų siekiamybių, idėjų, tokio entuziazmo kaip kadaise nebėra. Ir apskritai - ar jauna šių laikų Lietuva?

Pasak istorinės knygos autoriaus R. Guobio, šį jaunosios Lietuvos jubiliejų norėjosi pažymėti išleidžiant tautiškojo jaunimo idėjas ir veiklą tarpukariu nušviečiančią knygą apie sąjungos „Jaunoji Lietuva“ veiklą Anykščių krašte. Sąjunga įsikūrė tuoj po švelniojo karinio perversmo 1926 m. gruodyje, kuomet buvo nušalinta liaudininkų vyriausybė ir jų prezidentas Kazimieras Grinius, o į jo vietą sugrįžo pirmasis valstybės prezidentas Antanas Smetona. Pavargusi nuo į sovietinę Rusiją vis linkstančių, bolševikinį judėjimą toleruojančių liaudininkų valdymo, tauta džiaugėsi, kad sugrįžo tikrai lietuviška valdžia. Atsirado naujų siekių, svajonių, pasiryžimo kurti, darbuotis vardan tautos ir valstybės.

Sąjunga „Jaunoji Lietuva“ įsikūrė Kaune, veikė kaip vyraujančios Tautininkų partijos jaunoji kolona, 1927 m. pirmosios sąjungos kuopos steigėsi Anykščių krašte. Draugijos įstatai skelbė, kad svarbiausia yra tautinė vienybė, valstybės reikalai ir pasitikėjimas vadais, ypatingai didžiojo vado geležinės valios viešpatystė. Mūsų tauta – maža, todėl, kad nepaskęstumėm svetimųjų jūroje, turime dėti visas pastangas, kad kiekvienas tautos narys būtų stipri asmenybė, kad sąjungoje išaugęs lietuvis valdytų savo gyvenimą, kad būtų lietuviškas ąžuolas – milžinas, kuris nebijotų audrų ir vėtrų. Teigta, kad tautos saugumas priklauso ne nuo karinių pajėgų, bet teisingos visuomenės tvarkos, tautinio susipratimo ir dvasinės stiprybės. Sąjungos ženklas – trijų liepsnų sūkurėlis, svarbiausios vertybės – skaistumas, šviesumas, blaivumas, o šūkis: „Tautai jaunąsias jėgas“. Tamsiai žalios spalvos uniformos, jas saikingai papuošiantys, kutai, diržai, pilotės, geležinio vilko ženklai. Bendrystėje jaunuoliai brandino tautinę dvasią, pilietinę ir politinę savimonę, sporto pratybose lavino kūną. Juk gilinosi į kultūrą, istoriją, rengė vakarus, vaidinimus, sportavo. Jų veikloje buvo daug šviesaus tikėjimo, džiugesio. Sąjunga bendradarbiavo su panašaus tipo organizacijomis, nes visoje Europoje tuo metu kilo tautiškumo banga, daugelyje šalių įsigalėjo griežtesni ar visai švelnūs diktatoriai. Garsiojo Benito Musolinio valdomos Italijos nacionalistiniame laikraštyje „Conquiste“ 1937 m. labai palankiai, su pasigėrėjimu buvo rašoma apie jaunalietuvių judėjimą.

Tautiškiausias Anykščių krašto jaunimas gyveno Svėdasų krašte, ten veikė šeši skyriai su 170 narių. Jaunalietuviai aktyviai darbavosi ne tik Svėdasų miestelyje, bet ir kaimuose - Auleliuose, Savičiūnuose, Kunigiškiuose, ypač Butėnuose, kur buvo gerų sportininkų. Butėnietė Genovaitė Juškaitė 1934 m. vykusiose Lietuvos jaunalietuvių žaidynėse Kaune tapo čempione 100 metrų bėgimo rungtyje. Smarkiai lijęs lietus, o greitoji sodietė bėgo be batelių, jų nesuspėjo pasiųsti iš Rokiškio. Basakojė čempionė. Svarbiausi organizacijos veikėjai buvo mokytojai ir tarnautojai. Svėdasuose pasižymėjo mokytojai Petras Pūras, Jonas Jokšas, Kazys Cicėnas, Juozas Butkus, Antanas Pliupelis, Juozas Tuskenis, ilgokai rajono vadė buvo Karolina Budreikaitė – Dilienė. Tačiau didžioji dalis buvo parasti, savo tautą mylintis, idealų kupini sodžiaus jaunuoliai.
Anykščiuose jaunalietuvių gretose buvo žymūs miestelio gyventojai – gydytojas Adomas Laskauskas, jo brolis Alfonsas, mokytojai Jonas Mačeika, Tomas Glodas, pašto viršininkas Bronius Bručas, policijos nuovadas Vladas Zalatorius, net gimnazijos direktorius Matas Grigonis buvo labai palankus tautiniam judėjimui, laišku prašė pakvieti į renginius ir žadėjo kuo tik reikės pagelbėti. Įdomu, kad jaunalietuviai kiekvieną žiemą įrengdavo ir administruodavo čiuožyklą ant Karvelio – Vilnonio malūno užtvankos tvenkinio. Puikiai veikė sąjungos skyriai Troškūnuose, Kavarske, Grikiškiuose prie Viešintų, Kurkliuose, Skiemonyse. Pažymėtina, kad tautinė veikla nepatiko katalikų bažnyčios vadovybei, ji tarsi juto, kad slysta jaunimo ugdymo bei šiokio tokio valdymo per draugijas monopolis. Kai kuriuose vietose kunigai, ypač jaunesni, karštesni vikarai neslėpdavo savo priešiškumo, net neįleisdavo jaunalietuvių su vėliava į bažnyčias, nors ir šio jaunimo devizas buvo dirbti Tėvynei, Dievui bei artimui savo. Tik Dievas buvo minimas jau ne pirmiausia, o po Tėvynės.

Prabėgus prezidento A. Smetonos nepertraukiamo valdymo dešimtmečiui visuomenėje atsirado vis daugiau nepasitenkinimo,lyg tai vėl norėjosi kažkokių permainų, net ir jaunalietuvių entuziazmas priblėso. Kaip kurie tiesiog paliko organizaciją, kiti perėjo kitas draugijas, jaunesniems vyrams šiek tiek rimtesnė, mažiau politizuota rodėsi Šaulių sąjunga. Tačiau visas tas gražus jaunimo darbas Lietuvai buvo nutrauktas šalį 1940 m. okupavus sovietams.

Jaunalietuvių likimai susiklostė labai skirtingai. Dalis pasitraukė į vakarus, kiti patyrė sovietų terorą, dar kiti kovojo su okupantais partizanų būriuose. Toks buvo Algimanto apygardos Viesulo būrio vadas Albertas Nakutis – Viesulas, žuvęs tragišką 1949 m. rudenį, bei buvęs Kurklių skyriaus pirmininkas, po to partizanas Juozas Šibaila – Diedukas, kuris su kitais partizanų vadais parengė ir pasirašė 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją.

Minėtini ir kiti jaunystės idealus brandinę „jaunalietuviuose“. Tai garsus kanklių meistras Juozas Lašas, liaudies meistras Zenonas Valunta, tautodailininkas Povilas Bugailiškis, kuriam teko iškęsti sovietinio lagerio vargus.

Kartais būna sunku pasakyti kas yra jaunystė? Kaip skiriasi žmogaus ir valstybės jaunystė?.. Ar kiekvienai jaunystei būdingas polėkis, didis noras kurti, aistra kažką nuveikti pačiam – savo galva ir savo jėgomis, savai tėvynei ir saviems tautiečiams.

Autoriaus nuotraukose:

Knygos „Jaunoji Lietuva“ viršelyje tautiškiejisvėdasiškai sportininkai 

Mokytoja Liuda Žvirblytė savo politinę visuomeninę veiklą pradėjo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ Svėdasų skyriuje

Knygos puslapiuose – fotografijos su Anykščių jaunalietuviais 

Aulelių skyriaus jaunalietuvių aktyvieji