Raimondas Guobis

Įžengėme į Naujuosius Metus, į 2017-uosius, kurie paskelbti Piliakalnių metais. Smagu, kad jų išvakarėse svėdasiškiai Svėdasų bibliotekos meno galerijoje galėjo beveik du mėnesius gėrėtis kraštiečio, iš Šaltinių kaimo kilusio tautodailininko Stanislovo Karanausko tapybos darbų paroda, kurioje buvo keletas puikių paveikslų su Aukštaitijos piliakalnių ir pilių vaizdais. Beveik devynių dešimčių gyvenimo metų patirtimi turtingas meisteris S. Karanauskas, labiausiai žinomas kaip monumentalių ąžuolinių paminklų kūrėjas, tačiau yra žavingi ir tautinės kultūros kodą perteikiantys piešiniai.

S. Karanauskas visuomet kažkuo besidomintis, nuolat ką nors naujo, ypatingo surandantis, kadaise, tuoj po 1962-ųjų buvo ypač susidomėjęs įstabiaisiais Aukštaitijos piliakalniais. Daugybę jų nupiešė tokių, kokius matė, o dar kartą, po gerų trijų dešimtmečių šios temos ėmęsis ant daugybės istorinių kalnų dar ir pilis "pastatė". Jo paveikslų-piliakalnių, tėviškės vaizdų bei vizijų paroda Svėdasų meno galerijoje buvo atverta tuo pat metu, kai vasaros plenero derlių visuomenei parodė ir jauniausios profesionalaus meno link žengiančios svėdasiškės. Tačiau, su ypatingu smalsumu visų žvilgsniai krypo į piliakalnius ir pilis paslaptingąsias. Juk jau prasideda pilies ant Šeimyniškėlių piliakalnio prie Anykščių statybos darbai, juk kiti metai bus minimi kaip Piliakalnių metai. Svėdasų parapijos pačiame pakraštėlyje, ant Šventosios upės kranto, Šaltinių kaime augęs Stanislovas Karanauskas nuo mažens domėjosi krašto praeitimi. Legendų, pasakų prisiklausęs dar ir kalnus, akmenis, pilkapius senovės laikus menančius, plačiose apylinkėse lankė. Ir šitie "senovės padarai" didžią vaizduotę žadino. Senolių pasakojimai, perskaitytos knygose istorijos bei pasakos į jauną sąmonę smelkėsi. Kuomet pradėjo piešti, pačias nuostabiausias vietas ir didžiausius patyrimus ir išgyvenimus nuostabiausiais paveikslais išreiškė. Tuoj po 1960-ųjų ypač domėjosi piliakalniais ir juos piešė. O štai 1992 m. dar vienos istorinių kalnų žavesio bangos sugautas, ir vėl piliakalniais laipiojo, ir ant tų kalnų brangiausių pilis "statė", senovės lietuvius - pilėnus darbuose ir žygiuose įamžino.

"Įdomu buvo visus tuos kalnus apžiūrėti, į juos kopti, jų dvasią nemirtingą, dvasią amžinąją pajusti..." - taupiai šypsodamasis sako S. Karanauskas. Kai kurie kalnai jau tuomet buvo medžiais, krūmokšniais apaugę. Iki šiol prisimena kaip į Vozgėlių piliakalnį kopė, kaip jo iškilumus krūmynuose surado, o po to jo kontūrą sugavęs dar ir pilį surentė, puikų paveikslą nupiešė. Nebuvo jis pats tikriausias pilių rekonstruktorius - buvo matęs senųjų dailininkų iliustracijose nupieštų viduramžių pilių, medinių įtvirtinimų, dar ir savo fantazijos lakios pridėjo. Gaila, bet prie Šaltinių, prie Svėdasų piliakalnių nebuvo, tad teko piešti istorinius kalnus daugiausiai Utenos apylinkėse, sukūrė keliolikos nuostabių paveikslų ciklą. Pilys, gi, tokios, kad ir Vorutos pilies ant Šeimyniškėlių piliakalnio statytojams būtų ko pasimokyti.

Stasys Karanauskas piliakalnius piešti suskato seniai, tik ketvirtą dešimtį savojo amžiaus įpusėjęs, ir jų su pilimis, ir tokių kokius matė nupiešė daugybę:

Sungailiškių

Šiaudiniai

Pakalniai žiemą - visi iš 1992 m. ciklo.

Vozgėliai

Garnių piliakalnis (1962 m.) 

Džiaugsmingai susitiko: Svėdasų gimnazijos dailės mokytoja Kristina Striukienė, meistras Stasys Karanauskas ir augantis svėdasietiškos dailės talentas Kotryna Švelnytė

System.String[]