Raimondas Guobis

Saulėtą spalio 17-osios, šeštadienio popietę Butėnų kaimo kryžkelėje, dalyvaujant daugiau nei dviems šimtams piliečių, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas pašventino karių ir kovotojų už laisvę bei teisingumą globėjo Šv. arkangelo Mykolo stogastulpį skirtą legendiniam vadui Žalgiriui ir Butėnų kaimo partizanams. Aidėjo patriotinės giesmės, skambėjo tauriausi žodžiai, saliutavo skautai, pagarbą teikė jaunieji šauliai, didžiųjų pilietinių dorybių vardan dundėjo senovinės patrankos salvės, o sodyboje "Barono vila" vyko istorinė konferencija "Ir tada buvo Žalgiris..."

Nuskambėjus Lietuvos himnui masyvaus, su koplytėlėje stūksančia blogio slibiną kalaviju veriančio, sparnuota arkangelo Mykolo figūra, paminklą iškilmingai pašventino tautinių patriotinių renginių, ypač skirtų pokario partizanams pagerbti globėjas vyskupas J. Kauneckas. Ganytojo žodyje skambėjo pasididžiavimas mūsų tautos didvyriais, teisiaisiais, kurių pėdomis kvietė sekti ir čia susirinkusį jaunimą. Butėniečiai Lolita ir Simonas paskaitė partizano Tigro kūrybos, žodį tarė partizano sūnėnas, iš Butėnų Šukių - Budreikų giminės kilęs, Sibire gimęs Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Gvidas Rutkauskas. Skambėjo tautiniais drabužiais švytinčių, šią vasarą susibūrusių dainai butėnietiškos kilties moterų ansamblio dainos "Tu neverk, motušėle", "Jei ne auksinės vasaros"... Dėkota ir sušukta valio mecenatams Rūtai ir Petrui Baronams, stogastulpį sukūrusiam meistrui Vladui Gaidžiui, visiems pagalbininkams, Utenos ir Anykščių šauliams, Svėdasų gimnazijos skautams, visiems čia susirinkusiems... Tris salves už partizanus, laisvės ir teisingumo gynėjus, tėvynę Lietuvą bei mūsų Butėnus trenkė senovinė Anykščių Dariaus ir Girėno kuopos šaulių patranka.

Smiltėtu keliuku pasiekę Barono vilos rūmą dalyvavo istorinėje - mokslinėje konferencijoje "Ir tada buvo Žalgiris...". Butėnietis, nūnai Anykščių muziejininkas Raimondas Guobis apžvelgė pokario Butėnų istoriją, papasakojo apie pirmąjį krašto partizanų vadą, matyt iš Žemaitijos kilusį narsuolį slapyvarde Žalgiris, kuris 1945-ųjų rudenį žuvo Kūdrių palaukėje Butėnuose. Taip pat buvo prisiminti nuo sovietų slapstęsi, kovose dalyvavę ir žuvę vyrai. Ypatingai Petras Pakštas - Gintaras, Jonas Milčiukas, Steponas Šukys - Gaidys, Albinas Milčiukas - Tigras, Vytautas Vilutis - Perkūnas, Jonas Žemaitis - Maumedis ir Povilas Baronas - Briedis. Pastebėta, kad būtent butėniečiai išeiviai pastatė didžiausius partizanams skirtus monumentus krašte: Aleksandras Žemaitis - Švč. Mergelės Marijos Kankinių karalienės koplyčią Utenoje, Zenonas Prūsas - didingą paminklą Svėdasuose.

Tomsko universiteto docentas, dr. Albertas Baronas atskleidė tragišką savosios, Žalgirio būrio vado Povilo Barono - Briedžio šeimos istoriją. Tėvo kovą ir žūtį, senos motinos, žmonos ir penkių sūnelių golgotą Sibiro tyruose. Apie sovietų gebėjimą nutautinti, apie persekiojimus vien už kalbėjimą lietuviškai, apie stebuklingą likimą - galėjo ir sugebėjo mokytis, tapo istorijos mokslų daktaru, tyrinėjo archeologinius paminklus, gilinosi į kultūros istoriją, darbavosi universitete. apie likimo dovaną vėl gyventi Lietuvoje, būti gimtuosiuose Butėnuose. 

Žymus pokario tyrinėtojas dr. Arvydas Anušauskas bandė atsakyti į pranešimo temoje iškeltą klausimą: ar galėjome išsilaikyti, sulaukti, ar galėjo sovietai tuoj po karo palankiai susiklosčius politinei padėčiai, gal net kilus kariniam konfliktui Sovietai pasitraukti iš Lietuvos. Pastebėjo, kad tokios viltys buvo tuščios, nes dar 1943 m. Teherano konferencijoje sąjungininkai nutarė, kad po karo Baltijos respublikose šeimininkaus sovietai. Jaunosios kartos istorikas dr. Norbertas Černiauskas kalbėjo apie partizaninės kovos atmintį šiandien, viltingai pastebėjo, kad vis daugiau žmonių, ypač jaunimo teisingai suvokia to meto istoriją, didžiuojasi tautos kova ir gebėjimu taip ilgai atsilaikyti kare su blogio imperija - "Sovietų sąjunga". Norėjosi dar daug ką pakviesti pakalbėti, ir istoriką, ir politkalinę, ir karininką ir dar kai ką, bet tas negailestingas laikas... Ir čia dainavo Butėnų moterys - spontaniškai pavadintos "Bobakalnio aidais" bei Juškų šeimynos duetas, visi sutartinai sugiedojome "Lietuva, brangi".