Raimondas Guobis
Lietuvai netenkant nepriklausomybės, vis labiau įsismelkiant nerimui ir nežiniai, Lietuvių Katalikių organizacijos narės - butėnietės surinko pinigų už kuriuos kaimo kapinaičių kalvoje pastatė dailų, elegantišką ir aukštą betoninį kryžių. Rodėsi, kad jis toks tvirtas ir stovės amžinai.
Iškalta 1940 m. rugsėjo 8-os data daugiaprasmė - tai Švč. Mergelės Marijos gimimo ir tautos diena. Meldžia mūsų rūpestingosios moterys apsaugoti Lietuvą ir Butėnus nuo visų baisybių, kurios jau buvo jaučiamos, kurios užgriuvo visu svoriu, daugelio likimus paženklindamos netektimi, skausmu, vargu. Vietoje tarpukario ramybės karo ir pokario baisumai, pusė amžiaus okupacijos ir vėl sušvitusi nepriklausomybės šviesa - naujasis beveik trijų dešimčių metų laikas. Taip pat paženklintas netektimis, neteisybės kartėliu, o taip pat ir viltimi...
O kryžius jau griūva. Trupa nuo pamatų, trupa žemiau kryžmos, diena iš dienos jo žaizdos didėja ir jis šaukiasi mūsų rankų, šaukiasi atnaujinimo, šaukiasi mūsų rūpesčio nors menkiausios mūsų aukos. Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį sutikime atnaujindami brangų istorinį palikimą - Butėnų moterų kryžių.
Aukas asmeniškai arba per patikimus žmones perduokite mūsų bendruomenės pirmininkei Lendrinai Meškauskaitei (teirautis tel. 868629454).
Tikrasis, tradicinis, aukštaitiškas Butėnų kaimo Gavėnas šiemet nepatingėjo ir savo palinkėjimais bei linksmybėmis džiugino net septynių kaimų gyventojus. Savo mylimiausius ir nuostabiausius Pašvenčių saulėtųjų žmones iš gimstančios Dausuvos lankė. Jo palydoje skrajojo ir burtaujanti čigonė, ir dvi žydaitės ir stebuklingasis gaidys, ir stilingasis siuvėjas.
Štai viena diena dar baigias. Tiksliau - dar vieną dieną pragyvenom, ir ji mūsų, ir niekas iš mūsų jos jau neatims. Ir buvo tai sekmadienis, jau paskutinis šventadienis sausyje. Rodosi, kad greitai, o iš tiesų visai palengva, tereikėjo kuo giliau, mąsliau tą laiką suvokti...
Žiemos miege, baltais sniegų patalais snaudžia mūsų Butėnai. Gal sapnuoja praeities šlovingus laikus, gausybę žmonių savo laukuose, trobose, daugybę vaikų ir prie darbų ir žaidimuose - štai jie po miškelius laksto, štai plačiajame Augustino kiemelyje "čižiką" muša, štai per visą "ulyčią" saulėtekio link ripką varo. Gal sapnuoja tai kas dar bus, sapnuoja mūsų svajonių, mūsų ateities rojaus pasaulį, mūsų "Dausuvą"...
Tas kaimas, kaip stebuklas, kaip rojaus kraštelis žaliame Šventosios slėnyje, dešiniajame krante. Ten visada jauku. Būna akimirkų, kai pajuntu amžinybės dvelksmą – tuomet kai pagalvoji apie visus tuos su kuriais teko kalbėtis, kurie jau smilčių kalnelyje, o rodosi, visai čia pat, už amžinybės durų, kurias tereikia pastumti ir jos prasivertų. Bet kaip tenai, gal būt jau nebebus gebėjimo klausti, gebėjimo sužinoti, nors tiek daug nesuspėta ir nepaklausta.
